Socialinis kontraktas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Socialinis kontraktas- filosofijos, sociologijos ir politologijos terminas, pažymėti realią ar hipotetinę sutartį tarp Valstybės ir piliečio dėl teisių ir laisvių naudojimo.
Pirmą kartą terminą panaudojo Žanas Žakas Ruso. Žmogus, gyvendamas visuomenėje, privalo sutarti su kitais visuomenės nariais dėl jo, kaip žmogaus teisių ir laisvių, ir visuomenės, kaip sociumo, teisių ir laisvių derinimo.
Šių laikų praktikoje suprantamas kaip sutartis tarp vyriausybės ir profesinių sąjungų susivienijimo, siekiant bendrų tikslų. Pirmą kartą panaudotas 1974 m., kai Didžiosios Britanijos leiboristų vyriausybė ir profsąjungų susivienijimas susitarė palaikyti šalyje socialinį ir politinį stabilumą, vyriausybei vykdant priemones, mažinančias infliaciją ir nedarbą.
Vyriausybė įsipareigojo pasiekti, kad įgyvendinus visas numatytas priemones bus suderintas kainų ir darbo užmokesčio santykis, sumažinti mokesčiai turintiems mažas pajamas ir padidinti turtingiesiems, padidintos gyvenamosios statybos apimtys, pagerinta socialinė ir sveikatos apsauga. Profsąjungos įsipareigojo nekelti nepagrįstų reikalavimų ir nestreikuoti.
Tačiau ciklinės ekonominės krizės sąlygomis daugelis sutarties nuostatų pasirodė neįmanomos, todėl 1977 profsąjungos atsisakė ją pratęsti. Tai tapo pagrindine LP pralaimėjimo 1979 parlamento rinkimuose priežastimi.
[taisyti] Nuorodos
- Stanfordo filosofijos enciklopedija anglų k. :
- Internetinė filosofijos enciklopedija:
- Ž.Ž. Ruso socialinis kontraktas
