Soliaris (knyga)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Soliaris (Solaris) – žymaus lenkų fantasto Stanislavo Lemo (Stanislaw Lem) mokslinės fantastikos romanas, pirmą kartą išleistas 1961 m. Varšuvoje. „Soliaris“ išverstas į 36 kalbas (lietuviškai 1978 m. išleistas serijoje „Zenitas“) ir ekranizuotas 1972 m. bei 2002 m. to paties pavadinimo filmuose.
Romanas „Soliaris” priskiriamas prie mokslinės fantastikos klasikos. Autorius knygoje teigia, jog žmonių tarpusavio bendravimas yra jėga, galinti socializuoti net visiškai svetimas žmogaus rasei gyvybės formas. Net beviltiškai tolimoms gyvybės formoms nėra svetimi žmoniški jausmai. Savo kūrinyje Stanislavas Lemas siekia įrodyti, kad pažinti aplinkinius pasaulius, remiantis tik proto jėga ir atmetant jausmus, yra neįmanoma.
DĖMESIO: Žemiau atskleidžiamos kūrinio detalės
Mokslininkas Krisas Kelvinas atvyksta iš Žemės į tyrimų stotį Soliario planetoje. Jo niekas nepasitinka, nors čia dirbo dr. Sartorijus, dr. Snautas ir dr. Gibarianas (kažkada čia buvo daugiau žmonių), visur vyrauja sumaištis ir netvarka. Viskas byloja apie tai, jog stotyje kažkas atsitiko. Išaiškėja, kad dr. Gibarianas miręs, likusius stoties darbuotojus lanko „svečiai“, sukurti aplinkui Stotį esančio Okeano. Kelvinas nustemba, kai pabudęs pamato toje pačioje patalpoje savo žmoną Harę, nors ji buvo mirusi – Kriso Kelvino elgesys kažkada ją privertė nusižudyti: jis Harę paliko. Pamažu Kelvinas suvokia, kad Harė – tik trimatis atvaizdas. Jo nesunaikinsi, nesužeisi, jis lydi kiekviename žingsnyje. Kiekvienas turi savo „svečią“ – priekaištą.
Tačiau Okeano sukurtoji Harė, bendraudama su stoties gyventojais, ima suprasti savo kentaurišką prigimtį ir išgyvena tragediją. Autorius knygoje pateikia didingų Okeano kuriamų reiškinių, kurie kontrastuoja su uždara Stoties gyventojų aplinka, aprašymus: „Pati Stotis – jos statybai buvo vadovaujama iš palydovų, tai buvo tokio masto inžinerinis statinys, kad Žemė galėtų juo didžiuotis, jei ne okeano sugebėjimas per kelias sekundes sutverti milijoną kartų didesnes konstrukcijas, – buvo disko formos“ (S.Lemas, „Soliaris“, 111psl.). Planeta Soliaris sukasi aplink dvi saules – raudoną ir žydrą. Atitinkamos teorijos teigė, kad dvigubų žvaigždžių planetose negali atsirasti gyvybė. Buvo paskaičiuota, jog Soliaris per 500 000 metų priartės prie raudonosios saulės per pusę astronominio vieneto, o dar po milijono metų nugarmės į jos įkaitusią prarają. Po kiek laiko paaiškėjo, kad planetos orbita nerodo permainų, tarytum būtų pastovi, nors ir pakartotiniai skaičiavimai tvirtino, jog Soliario orbita nepastovi. Soliaris susilaukė ypatingo dėmesio. Planeta Soliaris beveik ištisai padengta „okeano“, kuris iš tiesų yra vientisas organizmas, dengiantis planetos paviršių. Mokslininkų nuomonės skiriasi: jei biologai okeaną vadina „priešbiologine formacja”, tai fizikai apibūdina jį kaip „plazminę mašiną”. Tyrimai rodo, kad okeanas „neveikia pagal mūsų gravitorių dėsnius, bet geba betarpiškai modeliuoti laiko ir erdvės metriką. Taigi okeanas ne tik žinojo, bet ir sugebėjo išnaudoti (to negalima pasakyti apie mus) Einšteino – Bovi teorijos išvadas“ (S.Lemas, „Soliaris", 20psl.).
Nepaisant nesuvokiamai didelių Okeano protinių galių jis nesugeba sukurti žmogaus – jo sukurtos būtybės yra tik tobuli robotai. Ir tik bendravimas gali suteikti jiems žmoniškumo.
