Lietuvių kalba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvių kalba yra labiausiai vartojama iš rytų baltų kalbų. Ja šneka apie 3 mln. žmonių Lietuvoje, šiek tiek Baltarusijoje (Apso, Gervėčių, Varanavo, Rodunės apylinkėse) ir Lenkijos Šiaurės rytuose (Punske, Seinuose). Be to, nemažai lietuviškai kalbančių yra JAV, Kanadoje, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje, Vokietijoje, Latvijoje ir kitur. Iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių gyventa ir Rytų Prūsijoje, kur nuo XVI a. vidurio buvo išsiplėtusi lietuvių literatūrinė bei kultūrinė veikla.
| Lietuvių kalba | |
|---|---|
| Kalbama: | Lietuvoje, tautinės mažumos Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje |
| Kalbančiųjų skaičius: | 4 milijonai |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: | nepriklauso kalbamiausių kalbų šimtukui |
| Kilmė: |
indoeuropiečių |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba: | Lietuvoje, Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Europos Sąjungoje |
| Prižiūrinčios institucijos: | VLKK |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1: | lt |
| ISO 639-2: | lit |
| SIL: | LIT |
Turinys |
[taisyti] Istorija
Lietuvių kalba kaip baltų kalbų grupės kalba yra glaudžiai susijusi su latvių kalba ir mirusia prūsų kalba.
Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. VI–VII a. latvių ir lietuvių kalbos atsiskyrė viena nuo kitos; vėliau ėmė skilti į tarmes. Manoma, kad apie XIII–XIV a. lietuvių kalboje ėmė išsiskirti pagrindinės aukštaičių ir žemaičių tarmės, kurios paskui dar smulkiau skaidėsi patarmėmis, o šios savo ruožtu – šnektomis bei pašnektėmis.
Aukštaičių dabar yra trys pagrindinės patarmės: rytų, vakarų ir pietų aukštaičiai, arba dzūkai, o žemaičių – taip pat trys: vakarų (arba klaipėdiškiai; donininkai), šiaurės vakarų (arba telšiškiai; dounininkai) ir pietų (arba raseiniškiai; dūnininkai).
Dabartinės literatūrinės kalbos pagrindas remiasi vakarų aukštaičių pietiečių (suvalkiečių) tarme, išlaikiusia senesnes fonetikos ir morfologijos lytis.
Seniausieji lietuvių kalbos paminklai siekia XVI a. pradžią. Pirmasis žinomas lietuviškas raštas – anoniminis poterių tekstas, ranka įrašytas į 1503 m. Štrasburge išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis“ paskutinį puslapį. Tekstas remiasi dzūkų tarme ir veikiausiai yra nuorašas iš dar ankstesnio originalo. Nėra abejonės, kad bažnytinių lietuviškų rankraštinių tekstų būta ir anksčiau, gal net XIV a. pabaigoje, kadangi 1387 m. įvedus aukštaičiuose krikščionybę, tokių tekstų būtinai reikėjo religinei praktikai (istoriniuose šaltiniuose yra užuominų, kad pirmasis poterius į lietuvių kalbą esąs išvertęs Jogaila).
Tačiau seniausia žinoma spausdinta lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo 1547 m. katekizmas, parašytas žemaičių tarmės pagrindu ir išspausdintas Karaliaučiuje. Šiame katekizme įdėtas ir pirmas lietuviškas elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, kuriame pateiktas lietuviškas raidynas ir vienas kitas autoriaus sukurtas gramatikos terminas (balsinė „balsė„, sąbalsinė „priebalsė“ ir kt.). Su M. Mažvydo katekizmu prasidėjo naujas etapas lietuvių kalbos istorijoje – ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių literatūrinė kalba, reikšminga lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo priemonė.
Apie 1620 m. pasirodė ir pirmasis lietuvių kalbos žodynas – Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum“, susilaukęs penkių leidimų, o 1653 m. buvo išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika – Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“. Taip XVII a. viduryje prasidėjo ir mokslinis lietuvių kalbos tyrinėjimas, kuris ypač suintensyvėjo XIX a., atsiradus lyginamajai istorinei kalbotyrai.
[taisyti] Abėcėlė
Lietuvių kalbos abėcėlę sudaro 32 raidės:
Aa Ąą Bb Cc Čč Dd Ee Ęę Ėė Ff Gg Hh Ii Įį Yy Jj Kk Ll Mm Nn Oo Pp Rr Ss Šš Tt Uu Ųų Ūū Vv Zz Žž
[taisyti] Bendroji gramatikos apžvalga
Lietuvių kalbai būdingos išlaikytos senovinės gramatinės formos, morfologinės ypatybės, kurios archajiškumo požiūriu leidžia apie ją kalbėti kaip apie lygiavertę lotynų ir senajai graikų kalbai. Šiuo metu lietuvių kalba yra archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų. Lietuvių kalbos gramatinės formos itin artimos ir panašios į visų senųjų indoeuropiečių kalbų formas (o kartais – ir dar senoviškesnės).
[taisyti] Kirčiavimas
Pagrindinis straipsnis: Lietuvių kalbos kirčiavimas
Viena iš lietuvių kalbos fonetinių ypatybių – kirtis ir kirčiavimas. Nedaug kalbų turi tokią kirčiavimo sistemą. Daugelyje kalbų (pvz., anglų, vokiečių) kirtis yra pastovus ir pakanka žinoti jo vietą žodyje (prancūzų, latvių, lenkų ir kitose kalbose kirčiuotas visada tas pats skiemuo), tuo tarpu lietuvių kalboje egzistuoja sistema, kurį žodžio skiemenį ir kuria priegaide reikia kirčiuoti. Lietuvių kalbai būdinga metatonija – priegaidžių kaita.
Panaši kirčiavimo sistema yra prūsų kalboje ir sanskrite.
[taisyti] Vardažodžiai
Lietuvių kalboje vardažodžiai turi linksnio, giminės ir skaičiaus gramatines kategorijas.
[taisyti] Linksniai
Linksniavimas ir linksniai – visoms indoeuropiečių kalboms būdinga ypatybė. Daugumos indoeuropiečių kalbų, kur išlaikyta bent dalis senosios linksniavimo sistemos, linksniavimas sudėtingas.
Lietuvių kalbos jis itin sudėtingas: septyni linksniai, dvi giminės, du (trys) skaičiai ir penkios daiktavardžių linksniuotės.
Lietuvių kalboje linksniai yra tokie: vardininkas (nominatyvas), kilmininkas (genityvas), naudininkas (datyvas), galininkas (akuzatyvas), įnagininkas (instrumentalis), vietininkas (lokatyvas), šauksmininkas (vokatyvas).
Vietininko linksnis (lokatyvas) lietuvių kalboje turi keturias atmainas – inesyvą (buvimas viduje, pvz., dvare, dvaruose), iliatyvą (ėjimas vidun, pvz., dvaran, dvaruosna, miškuosna, laukuosna), adesyvą (buvimas prie, pvz., dvariep, dvaruosemp, namiep) ir aliatyvą (ėjimas prie, link, pvz., namop, dvarop, dvarump).
Adesyvas bei aliatyvas jau išnykę ir tebevartojami tik lietuviškuose kaimuose Baltarusijoje, o bendrinėje kalboje teliko tik keletas aliatyvo kilmės prieveiksmių (velniop, šuniop, galop, rudeniop, vakarop). Iliatyvas gyvesnis tik tarmėse (pietų ir rytų aukštaičių), o bendrinėje kalboje tepavartojamas retai (tik tam tikrose sustabarėjusiose frazėse, kaip patraukti baudžiamojon atsakomybėn).
Ablatyvo (atskirties) linksnis išnyko dar ankščiau, galbūt jau baltų-slavų bendruomenėje, susiliejęs su kilmininku (o kaip analitinis jo pakaitalas galbūt buvo sugalvotas prielinksnis nuo, pavyzdžiui, junginyje kilęs nuo Telšių vietoj jo galėjo būti vartotas tikrinio daiktavardžio Telšiai ablatyvas).
[taisyti] Giminės
Vardažodžių giminės – vyriškoji ir moteriškoji. Lietuvių kalboje nėra bevardės giminės daiktavardžių; rytų baltų kalbose jie perėjo į vyriškąją giminę (kraujan > kraujas, ežeran > ežeras). Būdvardžiai ir skaitvardžiai lietuvių kalboje taip pat turi sustabarėjusią būsenos formą (tylu, tuščia), retkarčiais ne visai teisingai pavadinamą bevarde gimine. Dabartinės kalbos požiūriu tai ne bevardė giminė, o prieveiksmiai. Būdvardžių ir skaitvardžių bevarde gimine tas formas galėtume vadinti tik tuo atveju, jei turėtume išlikusius bevardės giminės daiktavardžius, su kuriais būdvardžiai ar skaitvardžiai būtų derinami.
[taisyti] Skaičius
Dviskaita (trečiasis skaičius) lietuvių kalboje nėra visai išnykęs. Jis (nors ir negausiai) vis dar gyvai tebevartojamas kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse, bet daugelio bendrine kalba šnekančių lietuvių kalbos jausmas jau nebesupranta dviskaitos formų.
Kaip ir kitose senosiose indoeuropiečių kalbose, dviskaita neturi tokio formų gausumo, kaip kiti du skaičiai.
Daiktavardžiai turi penkias linksniuotes; linksniuotė yra individuali daiktavardžio savybė, einanti kartu su jo reikšme.
Kaip kad mintinai išmokstame žodžio reikšmę, taip lietuvių kalboje reikia mintinai išmokti dar ir linksniuotę (kai kurias galima atskirti ir pagal galūnes).
[taisyti] Įvardžiuotinės formos
Minėtina dar viena išskirtinė lietuvių kalbos ypatybė – įvardžiuotinės formos, kurios ryškiausios būdvardžiuose (taip pat jas turi kelintiniai skaitvardžiai, kai kurie įvardžiai ir dalyviai). Įvardžiuotinės formos nepažįstamos anglų, vokiečių, prancūzų ir šimtams kitų kalbų (bet jas turi rusų kalba). Įvardžiuotinės formos vartojamos pabrėžiant, išskiriant daiktą kartu su jo savybe iš daugelio tokių pat. Jos sudaromos pridedant vadinamąjį anaforinį įvardį jis, ji prie žodžio galūnės. Anaforinis įvardis sulimpa su galūne ir sudaro sudėtingesnę – dviskiemenę ar net triskiemenę – galūnę (pvz., -iesiems, -uosiuose, -osiomis).
[taisyti] Laipsniavimas
Būdvardžiai ir prieveiksmiai, kaip ir daugelyje kalbų, laipsniuojami. Taip pat laipsniuojami ir dalyviai. Būdvardžiai ir prieveiksmiai lietuvių kalboje laipsniuojami iš esmės tik sintetiškai. Laipsnių skaičius 3-5: 3 pagrindiniai (nelyginamasis, aukštesnysis, aukščiausiasis) ir 2 tarpiniai (aukštėlesnis ir visų/pats aukščiausiasis). 4 iš jų reiškiami sintetinėmis ir tik visų (pats) aukščiausiasis – analitinėmis formomis. Tarpiniai laipsniai retai (bet gyvai) vartojami ir klasikinėje grožinėje literatūroje, ir šnekamojoje kalboje.
Įdomu tai, kad lietuvių kalba neišlaikė nei vieno supletyvinio būdvardžių ar prieveiksmių kamieno, šitaip supaprastindama laipsniavimo sistemą (netgi latvių kalboje esama keleto supletyvinių būdvardžių formų).
[taisyti] Parodomojo įvardžio laipsniai
Parodomasis įvardis lietuvių kalboje turi 3 laipsnius – tai dar vienas kalbos senoviškumo įrodymas. Daugumoje senų indoeuropiečių kalbų parodomieji įvardžiai turėjo 2-3 laipsnius, bet daugumoje dabartinių kalbų likę tik 2, kai kuriose – tik 1. Indoeuropiečių prokalbėje tie laipsniai buvo tokie: 1. kai kalbama apie daiktą, esantį arti kalbančiojo (šitas, šis, šita, ši, šitai, šit); 2. kai kalbama apie daiktą, esantį ne arti kalbančiojo, bet arti klausančiojo (tas, ta, tai, tat); 3. kai kalbama apie daiktą, esantį toli nuo jų abiejų (anas, ana). Bendrai paėmus, lietuvių kalbos įvardžių sistema labai turtinga.
[taisyti] Veiksmažodžio formų gausumas
Lietuvių kalboje veiksmažodis turi daug neasmenuojamųjų formų: dalyvius, pusdalyvius, padalyvius, būdinius, siekinius. Bene sudėtingiausia iš jų dalyviai, turintys būdvardžių ir veiksmažodžių savybių. Dalyviai kaitomi skaičiais, linksniais, giminėmis, laipsniais, laikais, rūšimis. Yra reikiamybės dalyvių. Veikiamieji dalyviai laipsniuojami analitiškai, neveikiamieji – sintetiškai.
[taisyti] Žodžio vieta sakinyje
Žodžio vieta sakinyje visiškai laisva, kadangi kalba sintetinė. Vis dėlto skirtingose situacijose ir įvairaus pobūdžio sakiniuose nusistovėjusi tam tikra vienokia ar kitokia žodžių tvarka (pvz., pažymimieji žodžiai dažniausiai eina po pažyminių). Visada galima inversija – žodžių sukeitimas vietomis, tačiau tuomet sakinys skamba neįprastai ir stilizuotai. Grožinėje literatūroje ir lyrikoje inversija vartojama dažnai, nes norima pabrėžti, paryškinti mintis, vaizdus ar nuotaikas.
Negaliu to padaryti. – akcentuojamas nesugebėjimas kažką padaryti
To padaryti negaliu. – akcentuojamas konkretus dalykas arba reikalas, kurio dėl jo sudėtingumo, neįprastumo ir t.t. padaryti neįmanoma
Taigi žodžių tvarka lietuvių kalboje neatlieka gramatinės funkcijos: ji grynai senoviškai indoeuropietiška. Tačiau žodžių tvarka atlieka kitą – reikšminę – funkciją; tai reiškia, kad sakinys iš bet kaip sudėliotų žodžių visada bus taisyklingas, bet keisis reikšminis jo atspalvis.
Rašoma praktiškai taip, kaip ir tariama. Skyryba labai sudėtinga ir kelia daug problemų patiems lietuviams. Tačiau rašybos ir skyrybos sistema nesusijusi su pačia kalba.
[taisyti] Tarmės
Tarmių klasifikacijos pagrindu paprastai imama fonetika. Lietuvių tarmių yra dvi klasifikacijos: K.Jauniaus-A.Salio ir A.Baranausko-Z.Zinkevičiaus. Iš esmės jos nedaug skiriasi, tačiau A.Baranausko-Z.Zinkevičiaus klasifikacijoje yra patikslintos šnektų ribos (ypač aukštaičių), nuoseklesnis skirstymas (remiamasi balsynu, be to, skirstant to paties lygment vienetus, pvz., patarmes, skiriamuoju požymiu imamas vienas kriterijus, o ne keli skirtingi), reguliaresnė terminija.
Lietuvių kalboje yra dvi tarmės – žemaičių ir aukštaičių. Kiekviena jų skirstoma į tris patarmes, o šios – į šnektas ir pašnektes.
