Stanislovas Rapolionis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Stanislovas Rapolionis (1485 m. netoli Eišiškių – 1545 m. gegužės 13 d. Karaliaučiuje) – vienas lietuvių raštijos pradininkų, reformacijos pradininkas Vilniuje, pranciškonų vienuolyno vienuolis, pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius.
[taisyti] Biografija
Susidomėjęs Martyno Liuterio mokymu, apie 1525 m. išstojo iš vienuolyno ir pradėjo mokytojauti didikų dvaruose. 1528 m. su savo mokiniais įstojo į Krokuvos akademiją, gavo bakalauro laipsnį.
Dešimt metų vėl mokytojavo pas didikus, kol 1542 m. gavo Prūsijos hercogo Albrechto stipendiją ir įstojo į tuo metu garsėjusį protestantų universitetą Vitenberge. 1544 m. baigė mokslus, apgynė teologijos daktaro laipsnį. Grįžo į Karaliaučių ir vadovavo Teologijos katedrai.
Turėjo įtakos Lietuvos studentams, prisidėjo prie reformacijos platinimo Lietuvoje. Pirmasis pradėjo versti į lietuvių kalbą Bibliją (vertimas neišliko), išvertė giesmių, iš kurių viena paskelbta Martyno Mažvydo giesmyne, parašė teologinių darbų lotynų kalba, taip pat pirmą lietuvių evangelikų giesmę.
Mirė 1545 m. gegužės 13 d. Karaliaučiuje. Palaidotas Karaliaučiaus katedroje šalia kunigaikščių laidojimo vietos. Jo antkapio epitafijoje įrašyta: „Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė“.
