Tokugava
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tokugavos (jp. 徳川 Tokugawa) – Japonijos šiogūnų(liet. – generolų) dinastija, valdžiusi nuo 1603 iki 1868. Jų valdymas sutampa su Japonijos istorijos Edo laikotarpiu, nes valstybės sostinė buvo dabartiniame Tokijuje (tada – Edo). Įkūrėjas – Ieyasu Tokugawa (liet.-Ijeasu Tokugava), kuris po kruvinų karų suvienijo Japoniją ir savo būstinę įkūrė Edo mieste (dabartinis Tokijas). Galutinę pergalę karvedys pasiekė 1600 m. Sekigaharos mūšyje ir po trejų metų pasiskelbė šiogūnu. Taip buvo užbaigtas 1467 m. kilęs pilietinis karas tarp Japonijos feodalų. Tuo pat metu imperatoriai, neturintys realios valdžios, buvo Kyote (liet. – Kiote).
Tokugavos atliko nemažai reformų šalyje, kurios buvo siejamos su valdžios centralizavimu: sutvirtintas šalies administravimas, nutiesti keliai, suklestėjo sostinė Edo, pagyvėjo prekyba, pagausėjo valstybės aukso ir sidabro atsargos, patvirtintos politinės irt socialinės luomų pareigos ir teisės, pagyvėjo pramonės vystymasis (plieno ir ketaus gamyba), nustatytos senosios (šintoizmo) ir naujosios (budizmo) religijų mišinio apeigos. Siekdami sumažinti provincijų kunigaikščių (daimyo) (liet. – daimio) valdžią, Tokugavos įvedė tvarką, pagal kurią šie privalėjo dalį laiko pragyventi sostinėje. Kadangi jie keldavosi su visais tarnais, tokie persikėlimai labai brangiai kainuodavo ir ekonomiškai neleido iškilti nė vienam kunigaikščiui.
Tokugavos pradėjo ir šalies užsidarymo (sakoku) politiką, kuri draudė europiečiams atvykti į šalį. Prekyba buvo galima tik su olandais, kurie turėjo savo atstovybę Dešimoje, prie Nagasakio uosto. Tokugavos siekė izoliacijos, vengė šalies modernizavimo manydami, kad taip Japonija neteks autentiškumo. Tačiau ilgiau likti atsiribojus nuo Vakarų buvo neįmanoma, nes Japonija vis labiau ir labiau nuo jų atsilikdavo. Imperatoriaus valdžią perėmė Meiji.
 |
Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
