Vasco da Gama
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vasco da Gama – portugalų jūrininkas, jūrinio kelio iš Europos į Indiją atradėjas.
Vasco da Gama gimė 1469 m. ar 1470 m. Sinėse, nedideliame uoste Alentejo provincijoje. Nedaug žinoma apie jo jaunystę. Pagal Antonio de Limos, „Nobiliario“ autorių Vasco da Gamas kilo iš aukšto luomo šeimos, apie kurią užsiminta net 1166 m., nors apie vyriška linija be “baltų dėmių” žinoma nuo 1280 m., iki Alvaro da Gamos, kurio palikuonis buvo jo tėvas Vasco – Estêvão da Gama, einančio Sinėso miesto gubernatoriaus Alcaide Mor ir teisėjo ('Commendador') Cercal funkcijas. Vasco da Gamos mama, Isabelė Sodra, buvo anglė. Vasco buvo jų trečias sūnus (vyriausias buvo Paulas da Gama). Kaip didikas, taip pat gubernatoriaus ir teisėjo sūnus gavo aukštą išsilavinimą Lisabonoje, kur praleido jaunystę. 1484 m. tapo jūrininku. Žinoma, kad tarp 1484 m. ir 1492 m. studijavo astronomiją ir navigaciją Evoro mokykloje. 1492 m. vadovavo Portugalijos kolonijos gynybai nuo prancūzų Gvinėjos krantuose.
XV a. Portugalijos navigacijos mokykla prisidėjo prie žinių apie Afrikos krantus. Viso to XV a. gale baigėsi Afrikos apiplaukimu ir kelio į Indiją aplink Afriką atradimu. Indija tuo metu buvo turtinga įvairiais prieskoniais.
1488 m. Bartolomėjus Diazas grįžo iš kelionės po pietinius Afrikos krantus, kuriuos pavadino Buržo kyšuliu (paskui pavadinimas pakeistas Gerosios Vilties kyšulys iki Fish River upės, dabar Pietų Afrikos Respublika, kai Pedro de Corvilhã išplaukė iš Indijos pasiekė trasa per kurią plaukė Diazas. Teliko tas dvi trasas sujungti į vieną.
Šita užduotis buvo patikėta Vasko tėvui, Estevão da Gama, kuris mirė prieš prasidedant pasiruošimams. Tada ekspedicijos vadovu paskirtas jo sūnus Vasco da Gama. Jis išplaukė 1497 m. liepos 8 d. su Santa Maria de Belém, iš Lisabonos uosto, netoli Ermida do Restelo koplyčios (kitaip Capela de Săo Jerónimo), pastatytos Henriko Jūrininko. Toje koplyčioje Vasco da Gama ir jo įgula meldėsi naktį prieš išplaukimą (grįžus į Gamą, Manuel toje vietoje pastatė Hieronimitų koplyčią (Mosteiro dos Jerónimos), kad atminti jūrų kelio į Indiją atidarymą. Vasko da Gama paliko Lizboną turintis savo valdžioje keturis laivus (Sao Gabrielą, Sao Rafaelą, Berrio ir transportinį laivą nežinomo pavadinimo) su 160 žmonių įgulą (kai kurie šaltiniai pateikia 170 žmonių skaičių), tarp kurių buvo daug kalinių.
Kelionės trasa vedė per Atlantą, Kanarų ir Žaliojo iškyšulio salas. Nors dalis kelio iki Gerosios Vilties iškyšulio buvo jau žinoma, kelionė nebuvo lengva. Da Gama turėjo malšinti sukilimus, kovoti su didelėmis audromis ir skorbutu tarp įgulos narių. Gruodžio 16 d. įgula praplaukė pro Fish River ir plaukė per vandenys nežinomus Europiečiams. Per Kalėdas krantui, per kuri praplaukė duotas pavadinimas Natalija, vėliau Natalis. Sausio mėnesį pasiekė dabartinį Mozambiką, kontroliuojama arabų rytinėje Afrikos pusėje, kuri sudarė dalį Indijos vandenyno prekybos tinklo. Būnant taip toli Gama pasamdė Milindyje (Dabartinės Kenijos teritorijoje miestas) vedlį, kuris nuvedė ekspediciją toliau iki Klalikato pietvakariniuose Indijos krantuose (1498 m. gegužės 20 d.). Kaip niekada priešiškai buvo sutiktas vietinių arabų pirklių. Galiausiai da Gama gavo kai kurių nuolaidų, bet turėjo plaukti be perspėjimo po to, kai Kalikato radža pabandė jį priversti palikti visas prekes kaip užstato formą. Da Gama sulaikė prekes ir paliko keletą Portugalų su pavedimu vesti prekybą (faktoriją).
Grįžtant atgal nemažai įgulos narių mirė nuo skorbuto. Portugaliją pasiekė tik 55 žmonės. Grįžus į Portugaliją 1499 m. rugsėjyje da Gama buvo gausiai apdovanotas kaip žmogus, kuriam pavyko iki galo įgyvendinti planą, kurios realizacija užėmė 8 metus. Gavo „Indijos jūrų admirolo“ titulą, ir 1502 m. vasario 12 d. vėl išplaukė į Indiją su 20 karinių laivų įtvirtinti Portugalijos interesus ir atverti lengvesnį kelią prekėms. Prieš du metus buvo išsiustas Pedro Alvares Kabralas (per savo kelionę atrado Braziliją), kuris pasakė, kad įgula buvo išvyta ar išžudyta Indijoje susidūrus su Kalikatu ir arabų pirliais.
Vasco da Gama atakavo ir okupavo rytų Afrikos arabų uostą Kilvą, kuris buvo panaudotas Portugalijos laivų palaikymui. Da Gama vedė piratinę veiklą prieš arabų prekybos laivus, sumušė Kalikato flotilę susidedančia iš 29 laivų ir galiausiai užėmė miestą uostą. Gavo vertingą prekybinę vietą ir didelį grobį, kas jam užtikrino išimtinį Portugalijos karūnos pripažinimą. Grįžus į Portugaliją gavo drąsaus titulą Vidigueira ir žemes priklausančias Braganzos karališkai šeimai.
Įgavęs reputaciją, kaip mokantis „pataisyti“ problemas atsirandančias Indijoje, buvo tenai dar kartą nusiųstas 1524 m. tikslu pakeisti nekompetentingą portugalų gyvenvietės vicekaralių Eduardo de Menezesą, bet mirė greitai po atplaukimo į Kalikatą. Buvo palaidotas pirmoje Indijos bažnyčioje (bažnyčia šv. Pranciškau Košine), bet 1539 m. jo palaikai buvo perkelti į Portugaliją ir palaidoti Vidigueiroje.
Da Gama, kaip niekas po Henryko Jūrininko, prisidėjo prie Portugalijos kolonijinės sėkmės. Pirma kelionė į Indiją ir jo greitumas ir politika, taip pat karinė jėga Portugalijai davė stiprias prekybinės pozicijas Indijos vandenyne. Tarp bendraamžininkų Vasko da Gama įgavo didėlį populiarumą, jo nuopelnus apdainavo poetai ir keliaujantis dainininkai. Portugališka liaudies epopėja Lusiada parašyta Luís de Camõesdydžiaja dalinai skirta Vasco da Gamai.
