Šaolinas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šaolinas (Shaolin arba Shaolinsi – jaunų medžių šventykla) – šventyklų ir vienuolynų grupė Henano provincijoje Kinijoje. Tai Kinijos budistų vienuolijos, susijusios su dzen-budizmu ir garsėjančios kovos menais. Tai bene labiausiai žinomi budistų vienuolynai Vakaruose.
Šaolino vienuolynais taip pat vadinasi kai kurie vienuolynai Korėjoje, Indokinijoje ir Japonijoje.
[taisyti] Istorija
Remiantis Daosiuano „Žymių vienuolių biografijos“ veikalu (645 m.), pirmasis Šaolino vienuolynas buvo pastatytas šiauriniame Songo kalno Šaoši kalvos šlaite. Songo kalnas yra vienas iš šventų Kinijos kalnų. Tikriausiai, imperatorius Siaovenas vienuolyną pastatė Indijos vienuoliui Batuo 495 m.
Žymiausias Šaolino vienuolis buvo Bodhidharma (kinų kalboje – Damo). Jis buvo persų ar pietų Indijos vienuolis, atkeliavęs Kinijon V-VI a. mokyti budizmo. Sakoma, kad Bodhidharma ne iš karto buvo įleistas į vienuolyną, bet turėjęs medituoti netoli vienuolyno esančioje oloje 9 metus. Bodhidharma suformavo dzen-budizmą, vieną iš žymiausių budizmo atšakų.
Manoma, kad kovos menus vienuoliai ėmė praktikuoti tuomet, kai į vienuolynus atėjo kai kurie kareiviai. Vienuolynai buvo vieta, kur buvo galima laikinai apsistoti saugojantis karo ir tobulinti kovos techniką. Šaolino kovos menai ėmė garsėti Tangų dinastijos metu (618-907 m.).
