Žemės menas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Žemės menas yra XX a. 7-ame dešimtmetyje atsiradusi postmodernizmo meno srovė. Tai tarsi menininko dialogas su gamta, naujas požiūris į ją. Kuriant žemės meną, ugdomas žmogaus ekologinis sąmoningumas. Žmogus verčiamas įsižiūrėti, įsiklausyti į gamtą, pasijusti jos dalimi, ja grožėtis, puoselėti ir globoti. Žemės meno (kaip proceso ir meno) pavyzdžiai, žinomi ir fotografijų ir aprašymų, žiūrovo savimonėje įgaudavo ne teik materialų būvį. Dažnai šiems pavyzdžiams reikia daug erdvės, atstumų, natūralių medžiagų, ir jie fiksuojami daugiausia iš lėktuvo.

[taisyti] Kūriniai

R. Smitso sukurtas „Spiralinis molas“; anglas E. Golsvortis kūrė iš uogų, žiedų, lapų, žiemą – iš sniego. Bulgaras K. Javačekas viską vinioja į audeklus ir virves: medžius pastatus, pakrantę, salas, tiltą, žmogų ir kt. Jo projektai erzindavo visuomenę, bet tai yra jo darbo esmė – irracionalumas, abejojimas vertybėmis.

Postmodernizmo kryptys

Primityvizmas | Popmenas | Kinetinis menas | Optinis menas |Minimalizmas | Konceptualizmas | Kūno menas | Žemės menas | Fluxus | Videomenas | Fotorealizmas | Media menas | Elektroninis menas