Žemų sąnaudų oro linijų bendrovė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žemų sąnaudų oro linijų bendrovė (arba kitaip žemų kaštų bendrovė) - tai tokia oro linijų bendrovė, kuri skraidina keleivius už santykinai mažesnę kainą, tačiau neteikdama daugelio paprastai keleiviams teikiamų paslagų. Šis verslo modelis atsirado JAV, XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis paplito Europoje, o vėliau - ir daugelyje kitų pasaulio regionų.
Turinys |
[taisyti] Terminas
Žemų sąnaudų bendrovė reiškia, kad šį verslo modelį taikančios oro linijos stengiasi kuo labiau sumažinti savo verslo sąnaudas. Žiniasklaidoje ir pačių oro linijų reklamose kartais vadinama žemų kainų bendrovė arba pigių skrydžių bendrovė. Toks pavadinimas yra netikslus, nes tradicinių bendrovių bilietai kai kuriais atvejais gali būti pigesni nei žemų kaštų bendrovių. Esminis skirtumas tarp "tradicinės" ir "žemų kaštų" oro linijos yra ne kaina, o taikomas verslo modelis.
[taisyti] Verslo modelis
Įprastinis žemų kaštų oro linijų bendrovės verslo modelis išsiskiria šiomis savybėmis:
- Tik viena keleivių klasė (nėra verslo arba pirmos klasės).
- Naudojami tik vieno modelio lėktuvai (dažniausiai Airbus A320 arba Boeing 737), taip sumažinamos mokymo ir aptarnavimo išlaidos.
- Paprasta kainodara (paprastai kuo lėktuvas daugiau užpildytas - tuo bilietai brangesni; tai skatina bilietus pirkti kuo anksčiau).
- Nepriskirtos keleivių vietos (keleiviai skatinami kuo greičiau ir anksčiau sulipti į lėktuvą).
- Skraidoma į pigesnius, mažiau apkrautus (dažnai - regioninius arba nutolusius) oro uostus, skraidoma anksti ryte ir vėlai vakare, kai oro keliai mažiau apkrauti, o tūpimo mokesčiai - mažesni.
- Trumpas stovėjimas ant žemės (maksimalus lėktuvo panaudojimas).
- Paprasti maršrutai, skatinantys tiesiogines keliones be sustojimo tranzito mazguose (maksimizuojamas lėktuvo panaudojimas, mažinami laiko nuostoliai dėl vėluojančių keleivių ar pamesto bagažo).
- Tiesioginė prekyba bilietais, ypač internetu (nereikia mokėti komisinių mokesčių kelionų agentams ar kompiuterizuotoms rezervavimo sistemoms).
- Plačiai taikomas elektroninis bilietas, sistemos be popierinio bilieto.
- Darbuotojai vykdo keletą funkcijų, pvz. skrydžių palydovai (stiuardesės) pačios valo lėktuvo saloną ir registruoja keleivius (mažinamos išlaidos darbuotojams).
- Kuras perkamas iš anksto dideliais kiekiais fiksuota kaina (hedging; apsisaugoma nuo kuro kainų šuolių).
- Neteikiamas "nemokamos" maitinimas skrydžio metu ir kitos papildomos paslaugos (tačiau jas galima įsigyti už papildomą mokestį).
- Papildomų mokesčių "atsiejimas" (reklamuojama "grynoji" skrydžio kaina, į kurią neįeina oro uosto mokestis ir kiti mokesčiai, kuriuos keleivis privalo sumokėti).
Konkreti žemų kaštų bendrovė nebūtinai turi taikyti visas aukščiau išvardintas priemones.
[taisyti] Istorija
Pirmoji bendrovė, 1949 m. pradėjusi taikyti žemų kaštų principus, buvo JAV oro linijų bendrovė "Pacific Southwest Airlines".
1971 m. verslą pradėjo, o nuo 1973 m. pradėjo veikti pelningai bendrovė Southwest Airlines, dar labiau išplėtojusi šį verslo modelį.
XX a. 10 dešimtmečio pradžioje Europos Sąjungos šalyse pradėjus dereguliuoti ir liberalizuoti oro pervežimų rinką, žemų kaštų modelis pradėtas taikyti ir Europoje - didžiausios sėkmės susilaukė 1991 m. veiklą pradėjusi Airijos bendrovė Ryanair ir nuo 1995 m. veikianti Jungtinės Karalystės bendrovė Easyjet.
2000 m. žemų kaštų modelis pradėtas taikyti Azijoje (Malaizijos AirAsia) ir Australijoje (Virgin Blue), 2006 m. buvo pranešta apie žemų kaštų oro linijų įsikūrimą tokiose šalyse kaip Meksika ir Saudo Arabija.
Žemų kaštų oro linijų sėkmę lemia tai, kad daugeliui keleivių pagrindinis faktorius, kuriuo remdamiesi jie renkasi vežėją, yra kaina. Kadangi tradicinių, "visas paslaugas teikiančių", oro linijų bendrovių kaštai yra didesni, jos paprastai negali kaina konkuruoti su žemų kaštų vežėjais. 2001-2003 m., kai aviacijos verslui pakenkė terorizmo aktai, karai, infekcijų (SARS plitimas, didžioji dalis tracininių oro linijų patyrė didelių nuostolių, tuo tarpu daugelis žemų kaštų bendrovių išliko pelningos.
Kai kurios tradicinės aviakompanijos įsteigė savus žemų kaštų padalinius (pvz. KLM - Buzz, British Airways - Go, Air India - Air India Express, United - Ted), tačiau daugeliu atvejų šie padaliniai atėmė keleivius iš pačių steigėjų bendovių, o ne iš kitų žemų kaštų oro linijų. Esama ir sėkmingų žemų kaštų padalinių veiklos pavyzdžių, pvz. BMI padalinio Bmibaby, bei Germanwings (49% akcijų priklauso bendrovei Lufthansa).
2004 m., centrinės Europos šalims (tarp jų ir Lietuvai) įstojus į Europos Sąjungą, ES vidaus rinkos taisyklės aviacijos srityje pradėtos taikyti ir joms. Išnykus suvaržymams, Vakarų Europos žemų kaštų oro linijų bendrovės pradėjo plėstis į centrinę Europą.
2004 m. pradėjo veikti pirmoji centrinės Europos žemų kaštų oro linijų bendrovė - Vengrijos Wizzair.
Nuo 2005 m. bendrovė Ryanair pirmoji pradėjo skrydžius iš Londono Stanstedo oro uosto į Kauno oro uostą, tais pačiai metais Wizzair pradėjo skraidyti iš Kauno į Varšuvą (vėliau skrydžius nutraukė).
2006 m. iš Oslo į Vilniaus oro uostą pradėjo skraidyti pirmoji žemų kaštų bendrovė - Norwegian Air Shuttle.
Šį straipsnį reikia sutvarkyti. Jei galite, tinkamai suredaguokite jo turinį, palikdami tik enciklopedinę medžiagą.
[taisyti] Poveikis aplinkai
Oro transportas, išskiriantis daug anglies dvideginio, prisideda prie visuotinio klimato atšilimo. Nors lėktuvų tarša sudaro labai nedidelę visos taršos dalį, tačiau ši dalis sparčiai didėja, ir Europoje daugiausiai susijusi su žemų kaštų oro linijų sparčia plėtra (pvz. keleivių srautas Kauno oro uoste 2004-2006 m. padidėjo 10 kartų). Siekiant riboti šią plėtrą, yra siūloma apmokestinti aviacinį kurą arba bilietus - net jei toks mokestis būtų nedidelis, didžiausią įtaką jis turėtų žemų kaštų bendrovėms, kurių keleiviai yra jautriausi kainai.
