Žibuoklė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Hepatica | ||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Triskiautė žibuoklė (Hepatica nobilis) |
||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||
|
Žibuoklė (Hepatica) – vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos augalų gentis. Pavadinimas kildinamas iš graikų k. žodžio hepar – kepenys; augalo triskiaučiai lapai savo išvaizda primena kepenis. Lietuvoje vienintelė rūšis – triskiautė žibuoklė (Hepatica nobilis), kuri dar vadinama žibute, žibuole, kepenų žolėle ir kt. Tai daugiametis, apie 5-25 cm aukščio žolinis augalas, turintis trumpą šakniastiebį ir ilgais minkštais lapeliais apaugusį stiebą. Lapkočiai ilgi, apaugę ilgais švelniais plaukeliais; lakštai triskiaučiai, su širdiškais arba inkstiškais pagrindais ir plačiomis lygiakraštėmis skiautėmis. Lapų viršutinė pusė žalia, neplaukuota, o apatinė – violetinio atspalvio, ilgais, minkštais, šilkiškais plaukeliais. Pamatiniai lapai žiemojantys.
Žiedai pavieniai, vainiklapiai 6-7, kurie melsvai violetiniai, išorinėje pusėje šviesesni. Nektarinių nėra, kuokelių daug, kurie su baltais ar rausvais koteliais ir beveik baltomis dulkinėmis.
Žibuoklės žydi balandžio – gegužės mėn. Sėklas platina skruzdėlės. Auga lapuočių, mišriuose ir spygliuočių miškuose, pamiškėse.
Anksčiau žibuoklės buvo vartojamos medicinoje nuo skrandžio bei krūtinės ligų. Auginamas darželiuose kaip dekoratyvinis augalas; yra išvestų dekoratyvinių formų.
