1944 m. San Chuano žemės drebėjimas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
1944 m. San Chuano žemės drebėjimas (isp. Terremoto de San Juan de 1944) – žemės drebėjimas, įvykęs Argentinoje, San Chuano provincijoje. Kilo seismiškai aktyviame Kujo regione, Anduose. Susidarė dėl Naskos ir Pietų Amerikos plokščių tarpusavio judėjimo.
Prasidėjo 1944 m. sausio 15 d., 20:52. Epicentras buvo 30 km į šiaurę nuo San Chuano, prie La Lachos, Albardono departamente. Pasiekė 7,8 balo pagal Richterio skalę galingumą. 90% San Chuano ir jo apylinkių pastatų buvo sugriauta, žuvo apie 10 tūkst. žmonių (10% tuometinių miesto gyventojų). Miestas buvo visiškai nepritaikytas seisminėms sąlygoms – dauguma pastatų pastatyta iš plaušplyčių, gatvės siauros.
Atstatant miestą, parinktas patogesnis išplanavimas (plačios gatvės, mažesni pastatai), įrengtos antiseisminės sistemos. Atsantant San Chuaną buvo svarstoma galymybė jį perstatyti kitoje vietoje. Atstatymą finansavo valstybė. Viena iš pagrindinių miesto atsatymo remėjų buvo būsimoji Chuano Perono žmona, Eva Peron. Atstatymo darbai tęsėsi daugiau nei 10 metų.
2006 m. atlikti seisminiai miesto tyrimai parodė, kad beveik 100% viešųjų įstaigų ir 63% gyvenamųjų namų yra įgalūs atlaikyti žemės drebėjimą, tačiau 28% pastatų priklauso vidutinės, o 20% didelės rizikos grupei.
