Aleksandras Skriabinas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aleksandras Nikolajevičius Skriabinas (Александр Николаевич Скрябин, 1872 m. sausio 6 d. – 1915 balandžio 27 d.) – rusų kompozitorius ir pianistas.
[taisyti] Kūryba
1892 m. Skriabinas baigė konservatorijos fortepijono klasę aukso medaliu ir pradėjo savarankišką kūrybinį gyvenimą. Tuo laikotarpiu jis parašė tris sonatas, 24 preliudus, kurie pasižymi dideliu melodiniu išraiškingumu. Juose „dainuoja" ne tik viena pagrindinė melodija, bet ir visi balsai, visas kūrinio muzikinis audinys. Preliuduose jau aiškiai matomas originalus Skriabino braižas. Taip pat parašė etiudų, ekspromtų, mazurkų.
1900 m. Skriabinas parašo I simfoniją su choriniu finalu – himnu menui (jo paties žodžiais). Po jos pasirodo II ir 1903 m. sukurta III simfonija, pavadinta „Dieviškąja poema". 1904 m. Skriabinas išvyksta į Ameriką. Ten parašo nemažai kūrinių: „Ekstazės poemą“, V sonatą fortepijonui, daug preliudų, poemų. Tada pasirodė ir fortepijoninių miniatiūrų ciklai su savotiškais pavadinimais: „Trapumas“, „Ilgesio šokis“, „Ironija“, „Niuansai" ir pan.
Ankstyvojo laikotarpio Skriabino kūriniai artimi Šopenui; jaučiama juose ir Listo bei Vagnerio įtaka. Bet jau tada formavosi ir savita, tik jam būdinga muzikinė kalba, kai kuriais bruožais artima Čaikovskio kūrybai. Skriabinas ypač mėgo preliudą. Jo preliudai daugiausia trumpi, lakoniški, išreiškiantys atskirų dvasinio gyvenimo momentų nuotaikas. Ne mažiau populiarūs ir Skriabino etiudai, ypač dis-moll, vadinamas „Patetiniu etiudu".
Vėlesniojo laikotarpio Skriabino fortepijoniniai kūrintai labai pasikeičia. Muzikinė kalba komplikuojasi, vaizdai dažnai darosi nebesuprantami. Tai ypač išryškėja įmantriose, sudėtingose paskutiniosiose kompozitoriaus sonatose, kurios ryškiai skiriasi nuo jaunystės metų kūrinių. Preliudus, noktiurnus, valsus dabar pakeitė specifinė poemos forma. Pasirodė tokie kūriniai, kaip „Ilgesio poema“, „Tragiškoji poema“, „Šėtoniškoji poema“ ir kitos. Tarp to meto kūrinių vaizdų ypač dažnai užtinkame ugnies paveikslų: „Ugnies poema“, „Į liepsną“, „Tamsi liepsna" ir pan.
Skriabino simfoninė kūryba negausi, bet labai reikšminga. Joje išryškėja siekimas įkūnyti filosofines idėjas, kurioms fortepijoninės muzikos rėmai buvo per siauri. Svarbiausi Skriabino simfoniniai kūriniai yra 3 simfonijos, „Ekstazės poema“ ir simfoninė poema „Prometėjas“ (1909 m.), dar vadinama „Ugnies poema".
Iš šių kūrinių išsiskiria III simfonija c-moll, pavadinta „Dieviškąja poema“. Tai – programinis trijų dalių kūrinys. Kiekviena dalis turi pavadinimą: I dalis – „Kova“, II dalis– „Malonumas“, III dalis – „Dieviškieji žaidimai“. „Ekstazės poema“ – vienos dalies kūrinys. Čia kompozitorius panaudojo 11 nedidelių temų, simbolizuojančių įvairias nuotaikas ir jausmus. Vienos dalies kūrinys yra ir simfoninė poema „Prometėjas“. Prometėjo paveikslas Skriabinui buvo tik kaip nenugalimos „kūrybinės valios" simbolis. Šiame kūrinyje kompozitorius nebeišsiteko įprastinio orkestro rėmuose: jis papildė didžiulį orkestrą fortepijonu, vargonais, choru be žodžių (kaip savita orkestro spalva) ir dar įvedė šviesos spalvų efektus, kurie turėjo lydėti kūrinį, jį atliekant. Neįprastas garsų ir spalvų žaidimas turėjo sukelti meninį vaizdinį įspūdį.
