Antanas Vilkutaitis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Antanas Vilkutaitis-Keturakis (1864 m. rugsėjo 20 d. Gulbiniškiuose (Marijampolės raj.) – 1903 m. kovo 17 d. Petrapilyje) – inžinierius, dramaturgas, prozininkas, publicistas. Juozo Vilkutaičio brolis.
[taisyti] Biografija
Mokėsi Liudvinavo pradžios mokykloje, aukso medaliu baigė Marijampolės berniukų gimnaziją. Už gabumus gavęs 300 aukso rublių metinę stipendiją, 1887 m. Maskvos universitete baigė fizikos ir matematikos mokslus ir supratęs, kad Lietuvoje gali negauti darbo, įstojo į tuo metu prestižinį Kelių institutą Petrapilyje, kur suartėjo su tenykščiais lietuviais. 1891 m. baigęs institutą, paskirtas kelių inžinieriumi į Gruziją, ten vadovavo geležinkelio tiesimui.
Gyvendamas Užkaukazėje, neatsiribojo nuo Lietuvos problemų: skyrė nemažas sumas „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidimui, buvo 1892 m. įkurtos Petrapilio lietuvių ir žemaičių labdaringosios draugijos narys. Turėjo fenomenalią atmintį, buvo labai išsilavinęs, plataus kultūrinio akiračio. Mokėjo daug kalbų (lotynų, prancūzų, vokiečių, rusų). Jį domino ir medicina, kultūrologija, filosofija, reti ir vertingi leidiniai. Kaip ir daugelis to meto lietuvių kultūros veikėjų, buvo švietėjiškų demokratiškų pažiūrų. Straipsnius spausdino laikraščiuose „Aušra“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Vienybė lietuvninkų“. Publicistiką vertino labiau nei grožinę kūrybą, yra parašęs ir periodikoje išspausdinęs keletą apsakymų, tačiau šie jo darbai neturėjo didesnės literatūrinės reikšmės.
Kartu su broliu Juozu Vilkutaičiu 1895 m. parašė komediją „Amerika pirtyje“. Vincas Kudirka 1893 m. „Varpe“ paskelbė konkursą lietuviškoms dramoms sukurti. Pirmasis atsiliepė Aleksandras Fromas-Gužutis, o netrukus ir broliai Vilkutaičiai. Vincas Kudirka šį kūrinį nuvežė į Mintaują pas Jablonskius, kur drauge su šeimininkais jo klausėsi ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Motiejus Lozoraitis. Buvo nutarta jį paskleisti po Lietuvą, lietuviškas kolonijas už Lietuvos ribų, kol pagaliau 1899 m. rugpjūčio 20 d. šis spektaklis viešai suvaidintas Palangoje, daržinėje, stovėjusioje ant jūros kranto. Šį įvykį primena atminimo lenta prie Jūratės ir Kastyčio skulptūros. Pjesė iš karto susilaukė didelio populiarumo ir suvaidino nemažą vaidmenį lietuviškojo teatro kūrimosi istorijoje.
Susirgęs nepagydoma liga, Užkaukazėje dirbo vos dešimt metų. 1902 m. atleistas iš pareigų ir išvežtas gydyti į Petrapilį, kur 1903 m. mirė. Jo kapas neišlikęs.
