Apskaitos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Apskaitos istorija siekia iki 4000 pr. m. e., kai buvo pradėta registruoti finansinias ir kitas operacijas. Maždaug tuo metu įvairūs apskaitos būdai į Europą atkeliavo iš Indijos, Kinijos ir arabų šalių.

Manoma, kad apskaitos užuomazgos atsirado dar pirmykštėje santvarkoje. Tada kiekvienas žmogus atsimindavo kiek ir ko jisai turi. Atsiradus gentims, svarbesnius procesus pradėjo registruoti ir analizuoti genčių vadai ir to pasekoje priimti sprendimus. Kuo labiau dalinosi darbai ir daugiau atsirasdavo bendro inventoriaus to labiau iškildavo apskaitos reikšmė.

Labai didelę reikšmę apskaitai atsirasti turėjo amatų, žemės ūkio darbų ir prekybos atsiradimas. Plėtojantis ūkiui atsirado raštas, skaičiai ir pati apskaita. Apskaita ir organizacinis darbas neatskiriami, nes ūkinių operacijų registravimas ir sisteminimas sudaro galimybes priimti sprendimus, duoti nurodymus ir kontroliuoti jų vykdymą.

Tobulėjant apskaitos technologijoms ir kylant pragyvenimo lygiui didėjo apskaitos reikšmė.

[taisyti] Apskaita vergovinėje santvarkoje

Apie apskaitą yra išlike duomenų senojo Egipto, Babilono, antikinės Romos, Graikijos, Žydų, Urartų, Finikijoje, Persijoje, Indijoje, Centrinėje Amerikoje ir kituose valstybėse. Daugiausiai duomenų yra išlike apie apskaitą senovės Graikijoje ir Romos imperijoje.

Graikijoje buvo keturi apskaitos abjektai: prekių apyvarta, banko indėliai, gyventojų turtas ir šventyklų turtas. Didžiausią įtaką apskaitos atsiradimui ir plėtojimui senovės Graikijoje turėjo bankų veikla ir spartus pramonės ir prekybos tobulėjimas. Senovės Graikijoje 420 m. pr. m. e. buvo išleistas Atėnų piniginis įstatymas. Jame nurodyta, kad kas kaldins miestuose savo sidabrines monetas ir naudosis ne Atėnų monetomis, svoriais ir matais bet kitomis monetomis, svoriais ir matais, tie bus baudžiami. Šiame įstatyme namatyta, kad kitatautės monetos turi būti pajamuojamos sudarant specialų sąrašą.

Didelį vaidmenį senovės Graikijos apskaitai padarė šventyklos ir bankai. Kai kurių šventyklų ir gerai įrengtų bankų apskaitos duomenys buvo skelbiami. Apskaitos duomenims skelbti buvo naudojamso medinės ar marmurinės lentelės ant kurių rašoma įrėžiant ar užrašan dažais. Apskaitos duomenis kontroliavo specialus asmenys – evzinai ir logistrai. Romos imperijoje buvo išvistyti registrai. Romos imperijoje buhaterijos knygos buvo naudojamos pradedant provincijomis ir baigiant imperatoriaus rūmais. Imperatoiaus rūmai turėjo savo apskaitos skyrių. Jame dirbe kasininkai ir sąskaitininkai buvo vadinami logografais. Romėnų pirkliai turėjo įrengtus kambarius, kuriame buvo rašomos namų ūkio pajamų – išlaidų knygos.

Romos imperijoje buvo siekiama nustatyti ūkinės veiklos rezultatus. Tai buvo daroma inventorizuojant turimą turtą. Romėnai turėjo dvi inventorines knygas: brevarium (brevarium imperi) ir libellum. Pirmoje knygoje buvo apskaitomas valstybei priklausantis turtas, miškai, bankai, armija ir kt., o antroje privatiems asmenims priklausantis turtas. Rinkti mokesčius ir jų apskaitai buvo statomi specialus namai – pajamų vilos.

Iš Romos imperijos laikų yra išlike apskaitos terminai, pvz., aria – kasa, ratio – sąskaita, liber – knyga, nomen facere- įrašyti straipsnį arba skolą į knygą ir kt. Senovės Graikijoje ir Romos imperijoje buvo naudojamos matų ir svorių sistėmos, sukurti pirmi skaičiavimo prietaisai, romeniškoji numeracija. Apskaitoje pradėta nurodyti kas ir kokias išlaidas padarė. Senovės Graikija ir Romos imperija padarė didelią įtaką apskaitos raidai kituose senovės valstybėse.

[taisyti] Apskaita feodalizmo epochoje

Žlugus Romos imperijai prasidėjo pirmieji žlugo vergovė ir klėstėje amatai. Kartu suprastėjo ir išvistyta apskaita. Maždaug apie XI – XV a. amatai atsiskyrė nuo žemės ūkio ir pradėjo plėtotis miestai, prekyba, amatai ir pinigų sistema ir to pasekoje apskaita, pradėtas naudoti dvejybinis įrašas.

Svarbų įnašą į apskaitą inešė krikščioniškoji cerkvė. Cerkvė užsiiminėjo ūkinia veikla, bankininkyste, prekyba. Daugelyje knygų operacijos chronologiškai registruojamos. Pagrindinis apskaitos objektas buvo skolos. Atidavus skolą įrašas buvo išbraukimas bet tai buvo labai nepatogu jei skola buvo atiduodama dalimis, todėl chronologiška tvarka pradėta registruoti ir skolos atidavimas. Įprastai įrašai buvo rašomo juodraštyje, atminčiai. Iš čia atsirado atmintinės knyga, arba memorialias (lot. memoria – atmintis). Buvo įrašų formulės, pvz., cia dato – jis davė mums ir pan. diabire – jis privalo turėti, cia dato – jis davė mums ir pan. Asmenims su kuriais buvo dažnai vykdomos ūkinės operacijos, knygose buvo skiriami atskiri puslapiai. Feodalizmo laikotarpyje pradėta naudoti arabika skaičių sistema, knygų spauzdinimo išradimas skatino apskaitą. Sparčiai tobulėjo apskaitos knygos ir jose daromų įrašų technika. Ypač palčiai buvo naudojamos įvairios knygos Italijoje. Pajamas pradėta rašyti vienuose knygos puslapiuose, išlaidas kituose. Apskaitos knygos skyrėsi pagal įrišimo būdą ir spalvą. Pvz., buvo žinomos Juodoji knyga, baltasis pirmasis sąsiuvinis, Geltonoji antroji knyga ir t. t.

Feodalizmo epochoje atsirado dvejybinis įrašas. Akivaizdžiausias dvejybinio įrašo pavyzdys aptiktas Genujoje 1340 m. komunos apskaitos knygose. Debeto sumos buvo nurodomos taip: kairėje lapo pusėje buvo rašomi žodžiai: jis mums skolingas(debenti nobis), toliau buvo rašoma taip pat (item). Kredito sumos buvo rašomos dešinėje pusėje: mes gavome (recepimus). Taigi kiekvienas įrašas buvo koresponduojančių sqskaitų debeto ir kredito dalyse.

Pirmą kartą užsiminta apie dvejybinį įrašą Luko Pačiolio 1494 m. Venecijoje išleistoje knygoje „Suma de aritmetica, geometria, proportion et proportionalita“ (Aritmetikos, geometrijos, mokymo apie proporcijas ir santykius suma). Jos venuoliktame skyriuje „Traktatas apie sąskaitas ir įrašus“ aprašyti bendri apskaitos vedimo principai, kurie neprarado aktualumo ir šeis laikais. Kai kurie autoriai apskaitos pradininku laiko italų mokslininką B. Kotruli. Jis 1458 m. parašė knygą „Apie prekybą ir sumanų pirklį“, tačiau jo knyga buvo išleista 1573 m. Vokietijoje XVI a. pabaigoje pradėtos steigti ypatingos mokyklos apskaitais studijuoti. (Dancinge – 1570 m., Niurnberge – 1583 m., Hamburge – 1594 m.). Pirmieji šių mokyklų mokytojai Gesen ir Gamerfilder parašė vadovelius. Prancūzas Ž. Savari pirmas įrodė būtinumą naudoti pagalbines knygas, skirti sintetinę ir analitinę apskaitą.

[taisyti] Apskaitos raida kapitalistinėje santvarkoje

Kapitalistinėje santvarkoje toliau vystėsi ir sudetingėjo gamyba, didėjo konkurencija, kūrėsi stambios įmonės, todėl dar labiau iškylo apskaitos svarba.

Svarbiausias kapitalizmo epochos apskaitos bruožas jos detalizavimas, įvairių techninių priemonių naudojimas jos operatyvumui didinti. Susikūrė tvirta sintetinės ir analitinės apskaitos sistėma. Pirmą kartą teoriškai sintetinės ir analitinės apskaitos sistemą pagrindė italų mokslininkas D.Čerboni.

Kapitalistinėje santvaroje padažnėjo žmonių surašymai, pradėtas masinis gamybos stebėjimas. Taip atsirado statistinė apskaita. Gamybos išlaidų apskaitos pagrindai pirmą kartą išdėstyti XIX a. antroje pusėje prancūzų mokslininko A. Giblo. Jis pirma pasiūlė savikainos skaičiavimo metodiką.

Rusų mokslininkas N. Lunskis pirmas išsamiai apibūdino balanso aktyvą ir pasyvą. Jis nurodė, kad aktyvas visada turi būti lygus pasyvui.

L. Pačiolio pasiūlyta apskaitos forma pradėta vadinti vadinti Senąja italų forma. Rementis prancūzo Ž.Savari ir italo F. Garatti idėjomis sukuta Naujoji italų apskaitos forma.

1797 m. E. Degaržė (tėvas) sukūrė amerikietiškąją apskaitos formą. Jos pagrindinis privalumas tas, kad visos operacijos sintetinėje apskaitoje sintetinėje apskaitoje atvaizduojama vienoje knygoje – Žurnalas-Didžioji knyga. Ji buvo patogi ūkiams naudojusiems ne daug sąskaitų. Vokietis F. Gelvig 1774 m. žurnalą padalino į du žurnalus. Prancūzas Ž. Diumaršė sukurtoje sistemoje vietoj vieno ar dviejų buvo naudojama daugybė žurnalų.