Bernardas Brazdžionis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Bernardas Brazdžionis (1907 m. sausio 14 d. Stebeikėliuose (Biržų raj.) – 2002 m. liepos 11 d. Los Andžele) – lietuvių poetas, literatūros kritikas. Slapyvardžiai: Vytė Nemunėlis, Jonas Brazaitis, J.Steibekis, B.Nardis Brazdžionis, Jaunasis Vaidevutis.

[taisyti] Biografija

B. Brazdžionis gimė Biržų apsk. Pumpėnų vals., Stebeikėlių km. Nuo 1908 m. su tėvais gyveno JAV. 1914 m. grįžo į Lietuvą. Tėvą mobilizavus į Pirmąjį pasaulinį karą, su motina apsigyveno Pasvalio vals., Žadeikių dvare.

Pradžios mokyklą lankė Žadeikiuose, Pasvalyje. 1921 – 1929 m. baigė Biržų gimnaziją. 1929 – 1934 m. Vytauto Didžiojo universitete Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.

Universitete dalyvavo studentų akademiniuose būreliuose: ateitininkų „Šatrijos“ draugijoje, Humanitarų draugijos literatūros sekcijoje, nuo 1931 m. jai vadovavo. 1931 m. išleido eilėraščių rinkinį „Amžinas žydas“, suteikiamas poeto vardas. Dalyvavo Kauno ir kitų miestų literatūros vakaruose. Nuo 1937 m. dirbo „Sakalo“ knygų leidykloje, nuo 1940 m. – Maironio literatūros muziejaus direktorius.

1933 m. redagavo studentų laikraštį „Lietuvos studentas“, 1932 – 1940 m. – „Ateities spindulius“, 1934 – 1935 m. – „Pradalges“, 1938 – 1939 m. – „Dienovidį“, 1942 m. – „Literatūros metraštį“. Jono Brazaičio slapyvardžiu spausdino kritinius straipsnius „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Vaire“, „XX amžiuje“, „Aiduose“, „Gabijoje“.

1944 m. pasitraukė į Vakarus. Ravenbsurge dalyvavo išeivijos lietuvių kultūriniame gyvenime. 1947 m. redagavo lietuvių rašytojų metraštį „Tremties metai“. 1949 m. atvyko į JAV. Gyvendamas Bostone, dirbo „Lietuvių enciklopedijos“ Visuotinės literatūros skyriaus redaktorium, 1949 – 1950 m. redagavo vaikų laikraštį „Eglutė“.

Gyveno Los Andželo mieste. Mirė 2002 m. liepos 11 dieną, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

1993 m. B. Brazdžionis apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu. 1994 m. B. Brazdžioniui sutektas VDU garbės daktaro vardas, 1995 m. – Kauno miesto Garbės piliečio vardas. 1997 m. sukurtas dokumentinis filmas „Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas“ (rež. Algirdas Tarvydas), o 2001 m. – vaizdo įrašas „Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas“. 2002 m. išleista knyga „Poetas Bernardas Brazdžionis grižta į Lietuvą: fotografijos, eilėraščiai, straipsniai“.

[taisyti] Kūryba

Pirmąjį eilėraštį išspausdino 1924 m. jaunimui skirtame „Pavasario“ laikraštyje. 1926 m. dar būdamas gimnazistu, išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Baltosios dienos“. 1928 m. atskiru leidiniu išleido poemą „Verkiantis vergas“. 1928 m. būdamas aštuntos klasės mokiniu, dalyvavo jaunųjų poetų antologijoje „Pirmas dešimtmetis“.

Dar būdamas jaunas, susipažino su Europos literatūrinėmis srovėmis. Iš lietuvių didžiausią įtaką turėjo Vincas Mykolaitis-Putinas. Būdingiausi jo poezijos bruožai – gaivališkumas, kontrastiškumas, aštrūs dramatiški konfliktai. Jo kūrybos amplitudė – nuo romantiško svajingumo iki realizmo, nuo švelnių lyriškų plonybių iki grotesko, nuo švelnios maldos iki rūstaus grūmojimo. Forma atrodo archaiška, bet poezija moderni ir aktuali. Jis puoselėjo tris motyvus: visuomeninį (lietuvišką ir bendražmogiškąjį), asmeninį, gamtos. Jis elegiškas ir giedras visur.

Bernardo Brazdžionio poezija originali, individuali. Jo talentas paremtas lietuviškomis tradicijomis. Įkvėpimo jis ieškojo liturginėje literatūroje. Taip susiformavo savitos poetinės formos ir dvasia. Jis tapo tautišku ir kartu visuotinai žmogišku poetu. Jo kūryboje nėra slaviškos bruožų. Jam įtakos turėjo vokiečių romantikai, modernieji autoriai. Yra išvertęs daug pasaulinės poezijos.

Išleisti poezijos rinkiniai:

1926 m. – „Baltosios dienos“,
1928 m. – „Verkiantis vergas“,
1931 m. – „Amžinasis žydas“,
1933 m. – „Krintančios žvaigždės“,
1936 m. – „Ženklai ir stebuklai“ („Sakalo“ leidyklos premija),
1939 m. – „Kunigaikščių miestas“ (1940 m. valstybinė premija),
1941 m. – „Šaukiu aš tautą“,
1943 m. – „Iš sudužusio laivo“ (išleista slapta vokiečių okupacijos metais),
1943 m. – „Per pasaulį keliauja žmogus“,
1944 m. – „Viešpaties žingsniai“ (išleista slapta),
1945 m. – „Svetimi kalnai“ (Švietimo valdybos premija),
1947 m. – „Šiaurės pašvaistė“,
1953 m. – „Didžioji kryžkelė“ (Lietuvių rašytojų draugijos premija),
1956 m. – „Vaidila Valiūnas“,
1961 m. – „Vidudienio sodai“ („Aidų“ 1958-9 metų literatūros premija),
1970 m. – „Poezijos pilnatis“,
1989 m. – „Po aukštaisiais skliautais“ (1986 m. JAV LB Literatūros premija),
1992 m. – „Tarp žemės ir dangaus“, „Tysiąc obrazow“,
1994 m. – „Naujametiniai eilėraščiai“,
1995 m. – „Vilčių valtys“,
1997 m. – „Šiapus ir anapus mūsų laiko“,
1999 m. – „Ąžuolas“,
2002 m. – „Bernardas Brazdžionis sugrįžta“,„Kalambūrai ir limerikai“, „Roads and Crossroads“,
2004 m. – „Kas šviečia virš galaktikų visų“.

Vytės Nemunėlio slapyvardžiu išleistos knygeles vaikams:

1931 m. – „Mažųjų pasaulis“,
1934 m. – „Drugeliai“,
1936 m. – „Kiškio kopūstai“ (Lietuvos Raudonojo Kryžiaus jaunimo literatūros premija),
1938 m. – „Algirdukas pupuliukas ir Kazytė jo sesytė“,
1938 m. – „Laiško kelionė Argentinon“ bei „Vyrai ir pipirai“,
1939 m. – „Purienos“ ir „Meškiukas Rudnosiukas“ (1951 m. literatūrinė premija),
1941 m. – „Dėdė Rudenėlis“,
1943 m. – „Mokykla miške“ ir „Gintaro kregždutė“,
1944 m. – „Pavasario upeliai“ ir „Kalėdų Senelis“,
1945 m. – „Tėvų nameliai“,
1946 m. – „Mažoji abėcėlė“,
1951 m. – „Pietų vėjelis“,
1952 m. – „Lietuvai tėvynei“ ir „Po tėvynės dangum“,
1984 m. – „Mažųjų dienos“,
1992 m. – „Pavasario kelionė“,
1995 m. – „Pavasario upeliai“, „Tėvų nameliai brangūs“,
1996 m. – „Pažiūrėk į dangų“, „Strykt Pastrykt Velykis“,
2006 m. – „Šimtą metų aš gyvensiu“.

Poetiniu požiūriu B. Brazdžionis yra tarp didžiųjų Lietuvos poetų. Asmeniškuose ir gamtos motyvuose pasiekia universaliosios poezijos subtilumą ir gelmę. Vaikams skirtoji literatūra yra aukščiau specialiosios literatūros lygio.