Besarabija (Šiauliai)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Besarabija – vieno iš Šiaulių miesto rajonų neoficialus pavadinimas, atsiradęs XIX a. antroje pusėje pradėjus statyti amatų dirbtuves ir gyvenamuosius namus piečiau 1871 m. atidaryto Liepojos – Romnų geležinkelio. Besarabija, taip tuo metu buvo vadinama Moldavijos dalis, pavadintas dėl tolumo nuo Šiaulių senamiesčio.
[taisyti] Geografija
Besarabija buvo vadinama visa pietinė miesto dalis nuo geležinkelio beveik iki Verdulių kaimo, dešinėje Tilžės kelio (dabar gatvės) pusės. Kairiojoje kelio pusėje buvo Didžiųjų Žaliukių kaimas. Vėliau šis pavadinimas prigijo ir melioratorių gyvenvietei, kol joje 1965 m. nebuvo pradėti statyti daugiabučiai gyvenamieji namai, kuriuose po 1966 m. žemės drebėjimo Taškente buvo apgyvendinta keliolika namų netekusių šeimų. Nuo tada ši miesto dalis, dažnai ir oficialiai vadinama Taškentu. Besarabijos pavadinimas vartojamas vis rečiau.
[taisyti] Istorija
Rajonas iš pradžios buvo pramoninis. Jame 1882 m. buvo pastatyta kalvė, vėliau lentpjūvė. 1895 m. pradėjo veikti Leono (Leibos) Kagano vinių fabrikėlis. Po Pirmojo pasaulinio karo įkurtas D.Grinbergo vinių ir vielos fabrikas, 1940 m. nacionalizuotas, kurio bazėje 1951 m. pradėta kurti dviračių, vėliau dviračių-variklių gamykla „Vairas“ (nuo 1993 m. AB „Baltik Vairas“).
Didėjant pervežimų geležinkeliu įrengta vagonų pakrovimo stotis ir vagonų remonto dirbtuvės, kurios Pirmojo pasaulinio karo metais perkeltos į kitą geležinkelio pusę. Vėliau pastatytos brolių Gordonų plytinė ir lentpjūvė.
Gyvenamųjų namų statyba paspartėjo tik 1938 m. Antrojo pasaulinio karo metais rajone buvo rusų belaisvių koncentracijos stovykla, kelis tūkstančius badu numarintų tarybinių karo belaisvių 1941-1942 m. žiemą hitlerininkai palaidojo pietiniame rajono pakraštyje.
