Bifurkacija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bifurkacija (iš lotynų k. furca – šakutė) – upės ir jos slėnio suskilimas į savarankiškas, nebesusiliejančias atšakas. Galima ir sezoninė bifurkacija, kai vieno baseino vandenys į kitą baseiną patenka tik potvynio ar polaidžio metu.
Garsiausia planetos bifurkacija yra Kasikjarės kanalas, kuriuo dalis Orinoko vandens nuteka į Amazonės baseinui priklausantį Rio Negrą.
Lietuvoje žinoma Katros bifurkacija, susiformavusi XX amžiuje. Ūlos upė, grauždamasi gilyn ir tokiu būdu ilgindama vagą, perkirto Katros vagą, atimdama iš pastarosios apie 410 km² baseino, ir šiuo metu dalis buvusio Katros baseino vandens nuteka į Ūlą. Dėl šio reiškinio Ūla praminta „upe grobike“.
Bifurkacija gali būti sukurta ir dirbtiniu būdu, pavyzdžiui, per Žaliuosius ežerus pertekanti Riešė žemiau Žaliųjų ežerų gatvės tilto patvenkta skyla į dvi atšakas, iš kurių kairioji (natūrali vaga) nuteka į Nerį, o dešiniosios atšakos (Turniškių upelio) vanduo iš pradžių pasiekia Verkių popieriaus fabriką ir naudojamas jo reikmėms, o toliau teka per kelis tvenkinius ir, vėl kelis kartus išsišakodamas, net keliomis vagomis įteka į Nerį.
