Brahmanizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Brahmanizmas – ankstyvosios vergovinės visuomenės religija, atsiradusi I tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje Indijoje ir pakeitusi senąją indų religiją vedizmą. Brahmanizmo pavadinimas kilo iš ritualinių tekstų – brahmanų – rinkinio. Brahmanizmas rėmėsi tomis pačiomis Vedų knygomis, kaip ir vedizmas, tik kitaip jas traktavo. Vyriausieji dievai brahmanizme sudarė trejetą.
Vyriausiųjų dievų trejetas:
Be jų buvo daug vietinių genčių dievybių.
Brahmanizmo pagrindas buvo pažiūra, kad gamta esanti dvasinga ir visos gyvos būtybės atsinaujinančios. Brahmanizmas skelbė, kad mirštančio žmogaus siela persikelianti į kitą, gimstantį organizmą (reinkarnacija). Tai, į ką žmogus persikūnija, nulemia karma. Periodiškai pereidama į aukštesnę visuomeninę padėtį užimantį žmogų, siela tobulėjanti. Tapusi visiškai tobula, ji išsivaduojanti iš sansaros (tolesnių sielos persikėlimų) ir susiliejanti su visuotine dvasia. Tam kad siela tobulėtų, reikia griežtai vykdyti savo luomui nustatytą pareigą darma. Jei žmogus nesilaiko darmos, jo siela pagal karmos, pomirtinio atpildo dėsnį persikelianti į žemesnį socialinį statusą turintį asmenį. Brahmanizmas įteisino socialinę nelygybę, skelbė, kad visuomenės susiskirstymas į varnas (luomines) grupes ir kastas esąs nustatytas dievų. I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje brahmanizmas nustelbė budizmas ir džainizmas.
Kilmė:
- Vedizmas – seniausia indų religija.
- Brahmanizmas – kilęs iš vedizmo.
- Džainizmas – kilęs iš brahmanizmo.
- Budizmas – kilęs iš brahmanizmo.
[taisyti] Šaltinis
- „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ (1977)
