Vergovė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Paminklas vergų išlaisvinimui Britanijos imperijoje 1834 m.

Vergovė gali reikšti vieną ar daugiau susijusių būsenų, kai asmuo valdomas prieš jo valią, panaudojant smurtą ar kitą prievartos būdą. Specifinė rūšis – turtinė vergovė reiškia žmogaus teisišką priklausymą kitam žmogui, tai yra draudžiama daugumoje dabartinių valstybių. Dažniausiai žmonės vadinami vergais dėl sąlygų, kuriomis jie laikomi, bet ne dėl teisinio statuso.

1926 m. Vergovės Konvencija vergovę apibūdina taip: „... asmens padėtis arba būsena, kai jo atžvilgiu taikomos visos ar dalinės nuosavybės teisės...“. Dėl to vergu galime laikyti asmenį, kuris negali palikti savininko, šeimininko, prižiūrėtojo arba darbdavio be specialaus leidimo ir kuris būtų sugrąžintas jei jam pavyktų pabėgti. Vergai gali būti valdomi „teisiškai“ arba kontroliuojami neformaliai.

Perkeltine prasme, vergove kartais laikomas tam tikras suvaržymas – vedybos ir kiti šeimyniniai ryšiai, privalomoji karo tarnyba, skola.

Turinys

1 Vergovės istorija

[taisyti] Vergovės istorija

[taisyti] Viduržemio valstybės

Senovės Viduržemio jūros valstybėse egzistavo kelių rūšių vergovė – skolos vergovė, vergovė kaip bausmė už nusikaltimą ir karo belaisvių vergovė. Didžioji dalis vergų buvo verčiami dirbti žemės ūkio darbus. Vergas galėjo būti išlaisvintas jo šeimininko, dažnai kildavo vergų sukilimai.

[taisyti] Romos vergai

Romėnų imperatoriai ir toliau plėtė savo imperijos ribas, ypač rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, tad į Apeninų pusiasalį būdavo atgabenama tūkstančiai pavergtų belaisvių. Vergų prekybos centras buvo Delo sala, kur būdavo parduodama 10 000 vergų per dieną. Nukariavus Makedoniją, į Romą buvo atsiųsta 150 000 vergų. Vergai darydavo viską, pradedant darbu kasyklose ir baigiant sąskaityba. Turėti vergą graiką, pedagogą (auklėtoją), kuris auklėtų ir mokytų vaikus, buvo garbės reikalas.

Vergai vilkėdavo tais patčiais drabužiais kaip ir laisvieji piliečiai, kad nebūtų žinoma, kiek jų yra. Vis dėlto įvyko ne vienas vergų sukilimas. Didžiausias jų kilo 8-ame dešimtmetyje pr. m. e. Sukilimui, prasidėjusiam gladiatorių mokykloje, vadovavo graikų karo belaisvis Spartakas. Subūręs aplink save 70 000 pabėgusių vergų, jis sumušė ne vieną romėnų legioną. Tačiau vergų kariuomenė galiausiai buvo sutriuškinta. 600 sukilelių buvo nukryžiuoti prie kelio, vedančio iš Romos aukštuomenės vasarviečių link. Kiti vergai turėjo pamatyti, kas jų laukia nepaklusus įstatymams.

[taisyti] Viduramžių Europa

Vergais buvo prekiaujama atvirai, daugiausiai Prahoje. Vergus parduodavo krikščionys, perveždavo žydai, o pirkdavo Artimųjų Rytų šalyse. Vergų gaudymas ir prekyba buvo viena pagrindinių Vikingų veiklų.

Taip pat viduramžiais vyravo baudžiava, silpnesnė vergovės rūšis nei turtinė vergovė. Baudžiauninkai privalėjo dirbti svetimą žemę, bet nebuvo niekieno nuosavybė. Baudžiava Rytų Europoje įvesta XVI-XVII amžiais ir egzistavo iki XIX amžiaus vidurio.

[taisyti] Viduramžių Arabija

Musulmoniškame arabų pasaulyje taip pat vyko prekyba vergais, ypač su Bizantijos imperija. Oficialiai Islamas yra prieš vergoėvs idėja, yra apibrėžtos taisyklės – išlaisvinimas atsivertus į islamą, reikalavimas vergus rengti ir maitinti kaip ir jų šeimininkus, nevertimas vergų vesti ir panašiai. Saudo Arabijoje vergovė panakinta tik 1962 metais.