Celibatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Celibatas (lot. caelibatus, caelebs – nevedęs) – dvasininkų, daugiausia vienuolių, privaloma viengungystė; lytinio asketizmo forma. Tai yra visiškas lytinis susilaikymas ir skaistumas (neleidžiama bet kokia su seksualumu susijusi veikla – net ir masturbacija ar su seksu susijusios mintys).

Celibatas ne visais laikais buvo suvokiamas ir praktikuojamas vienodai. Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių skaistumas ir nekaltumas buvo labai branginami, nors susilaikymui nuo šeimos ryždavosi ne tiek jau daug krikščionių, net ir kunigų. Dėl kunigų celibato gana anksti išsiskyrė Rytų ir Vakarų Bažnyčių pozicija.

Rytų Bažnyčioje 692 metais buvo nuspręsta, kad tik iš vyskupų bus reikalaujama susilaikymo, kai tuo tarpu paprasti kunigai galės kurti šeimas. Vakaruose keletas Bažnyčios suvažiavimų buvo priėmę nutarimus dėl celibato laikymosi, nors pradžioje kunigai galėjo būti vedę.

Elviros sinodas 306 metais ir Ispanijos sinodas priėmė pirmuosius nutarimus, kurie, nors vedybų ir neuždraudė, tačiau iš vyskupų, presbiterių ir diakonų reikalavo susilaikymo, gyvenant šeimoje. Nikėjos susirinkimas 325 metais jau pareikalavo celibato po diakonato, tačiau iki pat X amžiaus dar buvo vedusių kunigų. 1022 metais popiežius Benediktas VIII uždraudė dvasininkams tuoktis, o 1139 metais antrasis Laterano susirinkimas galiausiai nusprendė visus, priimančius kunigystės sakramentą, įpareigoti celibatui.

Ankstyvojoje krikščionybėje, kuri egzistavo gnostinėje aplinkoje, neigusioje sukurto pasaulio, o tuo pačiu – ir kūno, gėrį, toks atsisakymas galėjo sietis su troškimu išsilaisvinti iš gendančio kūno kalėjimo. Skaistumas buvo suvokiamas kaip kūno – sielos buveinės – švarumo išlaikymas. Šiais laikais, kai kūnas ima atgauti savo vertingumą ir nebelaikomas tiesiogine kliūtimi nei šventumui, nei skaistumui, celibatas imamas suvokti kaip visiško ir radikalaus pasišventimo Dievui būdas, nors ir ne vienintelis. Atsisakoma to, kas iš esmės gera vardan kažko, kas dar geriau. Tam tikras netekimas, trūkumas, sterilumas vardan nepalyginamai didesnio išsipildymo ir vaisingumo. Tokią mintį iškėlė popiežius Pijus XI. Kartu tai ir praktiška, nes būdamas celibate žmogus nepalyginamai daugiau laiko ir energijos gali skirti Dievo reikalams. Kitose religijose, pavyzdžiui, induizme ar budizme, taip pat yra žinoma celibato praktika. Jose jos prisilaikoma kaip tam tikros dvasinės askezės disciplinos. Panašiai ir krikščionybėje, pavyzdžiui, vienuolynuose, celibatas buvo siejamas su askeze, su kūno ir sielos disciplina. Tai buvo visiškai natūrali atsiskyrėlių ir cenobitinio monasticizmo praktika, kuri buvo suvokiama kaip sekimas Jėzumi, gyvenusiu tokį gyvenimo būdą. Po kankinių epochos visą gyvenimą trunkantis nekaltumas buvo suprantamas kaip viena iš kankinystės formų, o kankinystė buvo laikoma aukščiausia sekimo Jėzumi forma. Mėgstamos asketinės praktikos buvo laisvai abiejų lyčių asmenų prisiimtas celibatas ir našlių susilaikymas. O šv. Ignacijus Antiochietis teigė, kad Jėzaus sekimas yra kiekvieno krikščionio pareiga.

Teologiškai celibatas buvo ir yra įvairiai interpretuojamas. Tai ir susijungimo su Dievu patyrimas, vadinamas „dvasine santuoka“, ir dvasinis tokio susijungimo troškimas, ir viena iš askezės formų, eschatologinis būsimojo gyvenimo ženklas, ir atsižadėjimas šeimyninės atsakomybės, kad būtų galima pilnai pasišvęsti Dievo karalystei, ir apaštalinis laisvumas atsiduoti tarnystei, ir netgi krikščioniška kontr-kultūra, ženklinanti alternatyvią vertybių sistemą. Bažnyčia šiandien apie celibatą kalba kaip apie dovaną ir kaip savęs dovanojimą: Dievas dovanoja, ir asmuo dalijasi šia dovana, tai viena iš Dievo meilės išraiškų, o taip pat ir Dievo meilės ženklas, asmeniui save dovanojant kitiems ir bendruomenei.