Chabad Lubavitč
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Chabad Lubavitč (taip pat Chabad, Habad arba Lubavitč) -tai viena didžiausių Hasidinio judaizmo judėjimo krypčių bei pats didžiausias pasaulyje ortodoksų judėjimas. Manoma, kad pasaulyje yra apie 200,000 šio ortodoksinio judaizmo ktypties pasekėjų. Judėjimo pavadinimas kilo iš baltarusiško žodžio Любавичи, (Liubaviči) reiškiantis „broliškos meilės miestas“. XVIII a. pabaigoje šį ortodoksinį – fundamentalistinį judėjimą įkurė Abiejų Tautų Respublikos rabinas Šneuris Zalmanas. Nuo įkūrimo Chabad Lubavitč vadovavo 7 lyderiai arba Rebbe. Paskutinis, Menachem Mendelis Schneersonas (1902-1994) buvo septintasis judėjimo lyderis, o Menachem Mendeliui rabinas Josefas Izaokas Schneersohnas (1880-1950) buvo uošvis.
[taisyti] Chabad Lubavitč dvasiniai lyderiai
- Rabinas Šneuris Zalmanas (1745–1812) Chabad Lubavitč įkūrėjas.
- Rabinas Dovberis Schneuris (1773–1827), Šneurio Zalmano sūnus.
- Rabinas Menachemas Mendelis Schneersohnas 1789–1866,Šneurio Zalmano anūkas.
- Rabinas Šmuelis Schneersohnas (1834–1882), Menachemo Mendelio Schneersohno sūnus.
- Rabinas Šolomas Dovberis Schneersohnas (1860–1920),Šmuelio Schneersohno sūnus.
- Rabinas Josefas Izaokas Schneersohnas (1880–1950), Šolomo Dovberio vienitelis sūnus.
- Rabinas Menachem Mendelis Schneersonas (1902–1994).
