Hasidinis judaizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hasidinis judaizmas (Chasidut חסידות „atsidavęs“,„pasišventęs“) – Haredi žydų judėjimas, atsiradęs Rytų Europoje XVIII a., dėl judaizmo religijoje vykusios monotonijos bei dvasinio džiaugsmo praradimo. Jo pagrindinis įkūrėjas rabinas Israelis ben Eliezeris (1698–1760), siekęs judaizmo dvasinio atgaivinimo tarp žydų, įsigilinusių į Talmudo įstatymus bei pamokymus. Didžiausias hasidinio judaizmo priešininkas ir kritikas buvo Vilniaus Gaonas Elijahu Ben Solomonas, sukuręs net savo anti-hasinidį judėjimą pavadintą Mitnagdim(oponentai).