Chemoterapija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Chemoterapija – priešvėžinių vaistų (citotoksinų) naudojimas siekiant sunaikinti vėžines ląsteles (įskaitant leukemijas ir limfomas), tai terapija, kai žmogui duodami vaistai, naikinantys ląsteles.

Yra virš 50 rūšių skirtingų chemoterapinių vaistų, dažnai vartojami keli vaistai vienu metu (kombinuota chemoterapija).

Kai kurioms vėžio rūšims užtenka vien chemoterapijos, kitais atvejais chemoterapija derinama su kitais gydymo būdais – chirurgine operacija, radioterapija (švitinimu), hormonų terapija, imunoterapija ar iškart su keliais būdais.

[taisyti] Veikimas

Chemoterapijoje naudojami vaistai užkerta kelią vėžinėms ląstelėms dalintis ir daugintis. Vaistai krauju išnešiojami po visus organizmo audinius. Vaistai taip pat paveikia kai kurias sveikas ląsteles – burnos gleivinę, kaulų čiulpus (kurie gamina kraują), plaukų folikulus, virškinimo sistemą. Sveikosios ląstelės po chemoterapijos atsistato, tačiau vėžinės ląstelės negali atsistatyti ir žūna. Didelė chemoterapinio poveikio dalis susijusi su itin sparčia vėžinių ląstelių medžiagų apykaita: vėžinė ląstelė per tą patį laiką įsisavina bent kelis kartus daugiau toksinių medžiagų. Dėl šios priežasties anksčiau chemoterapijai būdavo naudojama nemažai paprastų nuodingųjų preparatų, pvz., arseno junginių.

Skirtingi vaistai skirtingai veikia vėžines ląsteles. Jei naudojami keli vaistai, jie parenkami taip, kad papildytų vienas kitą skirtingu poveikiu.

Chemoterapija kruopščiai planuojama kad kiekvieno kurso metu sunaikintų kuo daugiau vėžinių ląstelių, bet nesunaikintų sveikų audinių.

Skirtingi chemoterapiniai vaistai skirtingai veikia greitai besidauginančias ląsteles:

blokuoja ląstelės receptorius, priimančius signalus, verčiančius ląstelę dalintis
veikia ląstelės DNR ir neleidžia genetinei medžiagai dalintis
veikia pagalbines ląstelės dalis (pavyzdžiui, branduolį), reikalingas ląstelės dauginimuisi

[taisyti] Šalutinis poveikis

Dėl išnaikintų sveikųjų ląstelių, po chemoterapijos visas organizmas nusilpsta, tampa neatsparus infekcijomis, tačiau po kiek laiko (nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių) organizmo funkcijos atsistato iki saugaus lygio.