Elza Rozenberga
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aspazija (tikr. Elza Rozenberga – Pliekšāne ; 1865 m. kovo 16 d. Daukšuose, Zaleniekų valsčiuje (dab. Jelgavos raj.) – 1943 m. lapkričio 5 d. Dubultuose (prie Rygos)) – latvių poetė, dramaturgė, visuomenės veikėja, Janio Pliekšanio (poeto Janio Rainio) žmona.
[taisyti] Biografija
Mokėsi Mintaujoje, dalyvavo jaunimo būreliuose. Vėliau susidomėjo literatūra, dalyvavo visuomeninės politinės organizacijos „Jauna strava“ (Naujoji srovė) veikloje, kėlė jausmų laisvės, moterų emancipacijos problemas.
1897 m. ištekėjo už vieno iš šios organizacijos lyderių, laikraščio redaktoriaus ir poeto teisininko Janio Pliekšanio, o jį paskyrus advokatu, gyveno Panevėžyje. 1897 – 1903 m. kartu su vyru gyveno tremtyje Rusijoje, 1905 – 1920 m. – Šveicarijoje. Grįžus į Latviją subūrė grupelę bendraminčių, siekusių lygių teisių moterims, organizavo socialinės globos įstaigas ir draugijas. Įsijungė ir į Latvijos socialdemokratų veiklą.
[taisyti] Literatūrinė veikla
Aspazijos poezija priskiriama neoromantizmui. Tiesa, pirmosios jos parašytos dramos ir poezija dvelkė realizmu, kartais nostalgija praeičiai, pavyzdžiui, 1894 m. pastatytos dramos „Vaidilutė“ veiksmas vyksta XIV a. Lietuvoje. Tais pačiais metais pastatyta drama „Prarastos teisės“ ir 1895 m. parašyta drama „Nepasiektas tikslas“ susilaukė audringos rekcijos savo revoliucingumu, protestu prieš patriarchalinę moralę. Šie kūriniai taip pat yra nepralenkiami to laikmečio kultūros bei istorijos dokumentai.
Eilėraščių rinkiniui „Raudonos gėlės“ jau būdingas romantinis požiūris net į paprastus dalykus. Tačiau kartu juose pilna šviesios, lakios fantazijos, nerimo ir maišto nuotaikų, atskleidžiančių iš smulkiaburžuazinės šeimos kilusios moters jausmų pasaulį. Šiek tiek pilkesni tonai sklinda iš 1904 m. išėjusio rinkinio „Sielos prieblanda“. O drama „Sidabro skraistė“ laikoma pačiu lyriškiausiu ir meniškiausiu Aspazijos kūriniu.
Gyvenimas toli nuo gimtinės taip pat paliko pėdsaką kūryboje. Eilėraščių rinkiniuose „Saulėtas kampelis“, „Išskėsti sparnai“ nebeliko vietos socialinei temai, daugiau intymios lyrikos, mažiau aštrių kampų. Panaši ir vėlesnė lyrika, bei tragedija „Aspazija“, išėjusi jau Latvijoje 1923 m.
Ryški, įvairiaspalvė Aspazijos lyrika užima svarbią vietą Latvijos literatūroje.
