Erodas I Didysis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Erodas I Didysis (Herodes Magnus; 74 pr. m. e. – 4 pr. m. e.) – Judėjos karalius (39–4 pr. m. e.). Nuo 47 m. pr. m. e. buvo Romos vietininku Galilėjoje, nuo 46 m. pr. m. e. – Samarijoje.
Konflikte tarp Oktaviano ir Antonijaus palaikė pastarąjį, tačiau po Antonijaus pralaimėjimo Akcijaus mūšyje persimetė prie Oktaviano, kuris patvirtino jo valdžią Judėjoje. 20 m. pr. m. e. Erodo karalystė be Palestinos taip pat apėmė dabartinės Jordanijos, Libano ir Sirijos dalį.
Pasak Naujojo testamento, išgirdęs apie Jėzaus Kristaus gimimą, liepęs išžudyti visus naujagimius, tarp kurių turėjęs būti galimas Erodo I Didžiojo konkurentas dėl sosto. Istorinių tai patvirtinančių duomenų nėra.
