Hidrologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vanduo užima 70% Žemės paviršiaus

Hidrologija (gr. hydōr – vanduo + logos – mokslas) – mokslas, tiriantis Žemės rutulio vandenis, jų pasiskirstymą atmosferoje ir žemės paviršiuje, savybes, dinamiką ir ryšį su kitais geografinės sferos elementais. Hidrologija naudojasi geografijos, fizikos, matematikos metodais.

[taisyti] Hidrologijos užduotys

Vertina ir prognozuoja vandens išteklius, teikia jų racionalaus naudojimo rekomendacijas.

[taisyti] Istorija

Hidrologija pradėjo labiau plėtotis XVII amžiuje. 1674 m. Paryžiuje buvo išleista P. Pero (Perro) knyga „Apie šaltinių kilmę“, 1694 m. Frankfurte prie Maino – E. Melchioro (Melchiior) knyga „Hidrologija“.

XIX a. pradėta steigti spec. įstaigas upių hidrologiniam režimui tirti.

XX a. pradžioje daugelio valstybių aukštosiose mokyklose pradėtas skaityti hidrologijos kursas, išleisti pirmieji hidrologijos vadovėliai.

[taisyti] Lietuvoje

Lietuvoje pirmieji hidrologiniai stebėjimai pradėti 1811 m. Nemuno žemupyje.

Po I pasaulinio karo hidrologinius tyrimus darė hidrometrinė partija (įk. 1923), vėliau hidrometrinis biuras. Hidrologijos klausimais daug rašė S. Kolupaila.

Po II pasaulinio karo įvairūs hidrologijos klausimai spręsti Energetikos ir Vandens ūkio institutuose, Ž. ū., Kauno technologijos ir Vilniaus universitetuose.

[taisyti] Hidrologijos šakos

Sausumos hidrologija (sin. paviršinių vandenų hidrologija) tiria upes, ežerus, tvenkinius, pelkes ir jų visumą tam tikroje teritorijoje, žmogaus veiklos įtaką jų režimo kitimui.

Hidrogeologija tiria požeminius vandenis.

Okeanologija (sin. jūrų hidrologija) tiria jūrų ir vandenynų fizikinius, heminiu, geologinius ir biologinius procesus.

Hidrometrija kuria metodus ir prietaisus, naudojamus vandens judėjimą, būsena ir režimą apibūdinantiems dydžiams nustatyti.

Hidrografija tiria ir apibūdina vandens telkinius, aiškina jų išsidėstymo dėsnius.

Hidrochemija tiria gamtinių vandenų cheminę sudėtį, jos kitimo priklausomybę nuo cheminių, fizinių, biologinių procesų ir ūkinės veiklos. Ji kartu yra ir geochemijos šaka.

Dirvožemio hidrologija tiria dirvožemio drėgmę, jos savybes, režimą ir įtaką augalams bei dirvožemio struktūrai.

Inžinerinė hidrologija taiko hidrologijos dėsnius žmonių gamybiniai veiklai, susijusiai su vandens telkinių, sausumos teritorijų vandens natūralaus režimo keitimu, pagrįsti.