Inkstas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Inkstų vieta tarp kitų organų (vaizdas iš nugaros, stuburas pašalintas)

Šis straipsnis dėl savo svarbos ar dažnų atakų yra dalinai užrakintas - jo negali redaguoti neregistruoti dalyviai.

Inkstas (lot. ren, nephros) – porinis šlapimo gaminimo ir šalinimo sistemos organas.

Žmogaus inkstai yra raudonai rudi, pupelės formos, išsidėstę pilvo ertmėje, abipus stuburo, tuoj po diafragma. Dešinysis yra truputį žemiau dėl kepenų padėties. Inksto ilgis 10-12 cm, plotis 5-6 cm, sveria apie 120-200 g. Inkstus nuo sutrenkimo saugo iš visų pusių gaubiantis riebalinis audinys, capsula adiposa. Jie yra pagrindiniai organai, atliekantys ekskreciją – iš kraujo pašalina medžiagų apykaitos produktus, reguliuoja organizmo skysčių sudėtį bei kiekį, šarmų bei rūgščių pusiausvyrą. Susidaręs šlapimas teka į taureles, geldeles, šlapimtakiu į šlapimo pūslę, o iš jos pro šlaplę pasišalina lauk.

Turinys

1 Sandara
2 Kraujo apytaka inkstuose
3 Nefrono sandara
- 3.1 Medžiagų judėjimo kryptis nefrone
4 Šlapimo susidarymas
5 Inkstų ligos

Sandara

Skiriamos trys pagrindinės inksto dalys – žievė, šerdis ir geldelė.

Kraujo apytaka inkstuose

Inkstuose gausiai ir pastoviai prateka kraujas. Juos maitina tiesiai nuo aortos ateinanti Arteria renalis. Į kiekvieną nefrono kapsulę ateina įtekančioji arterija, kuri kapsulėje šakojasi ir sudaro kapiliarų kamuolėlį. Kamuolėlio kapiliarai vėl susirenka į arteriją, kuri vadinama ištekančiąja ir kraujas išteka iš kamuolėlio. Įtekančiosios arterijos spindis yra didesnis negu ištekančiosios. išėjusi iš inkstų kapiliarų kamuolėlio, ištekančioji arterija vėl šakojasi į kapiliarus, kurie tankiu tinklu apraizgo pirmos ir antros eilės vingiuotus inkstų kanalėlius, toliau kapiliarai susijungia į venules, kurios susijungdamos sudaro inkstų veną, o pastaroji atsiveria į apatinę tuščiąją veną.

Nefrono sandara

Inksto pjūvis

Nefronas – inksto struktūrinis bei funkcinis vienetas, sudarytas iš pradinės dalies – inksto kūnelio, corpusculum renis. Inksto kūnelį sudaro taurelės formos kapsulė, dengianti kapiliarų kamuolėlį. Kapsulę sudaro visceralinis (vidinis) bei parietalinis (pasieninis) lapeliai. Tarp šių lapelių yra kapsulės ertmė. Skiriami du inkstų kamuolėlio poliai: vamzdinis polius, polus tubularis (esantis toje kūnelio pusėje, kur išeina artimasis vingiuotasis vamzdelis), bei kraujagyslinis polius, polus vascularis (čia įteka aferentinė ir išteka eferentinė arteriolės).

Medžiagų judėjimo kryptis nefrone

Baumano kapsulė;
proksimalinis (nusileidžiantis) kanalėlis
Henle kilpa;
distalinis (kylantysis) kanalėlis;
surenkamasis kanalėlis;
šlapimtakis;
šlapimo pūslė.

Kamuolėlio kapiliarų kilpos kartu su visceraliniu kapsulės lapeliu formuoja šlapimo filtruojamąją užtvarą. Pakamuolinį kompleksą sudaro:

Šlapimo susidarymas

Skiriamos 2 fazės:

Filtravimo. Šios fazės metu į nefrono kapsulės ertmę filtruojamos medžiagos, kurias kraujas atneša į kapiliarų kamuolėlį. Kadangi įtekančiosios arterijos spindis yra didesnis negu ištekančiosios, kapiliarų kamuolėliuose susidaro aukštas kraujo spaudimas. Aukštas spaudimas šiuose kapiliaruose susidaro dar ir todėl, kad inksto arterijos eina tiesiog nuo pilvo aortos ir kraujas į inkstus yra stumte įstumiamas. Kapiliarų kamuolėliuose kraujo spaudimas yra 70mm/Hg, o spaudimas nefrono kapsulėje yra mažas – 30mm/Hg. susidarius šiam skirtumui, medžiagos filtruojamos iš kraujo, pro kapiliarų sieneles ir patenka į nefrono kapsulės ertmę. Iš kraujo plazmos į inksto kūnelio (nefrono) kapsulę filtruojasi vanduo ir visos plazmoje ištirpusios medžiagos, išskyrus stambiamolekulius junginius. Neorganinės druskos ir organiniai junginiai (šlapalas, šlapimo rūgštis, gliukozė, aminorūgštys) laisvai praeina pro plonas kapiliarų sieneles ir patenka į kapsulės vidų. Filtratas, patekęs į kapsulės ertmę, vadinamas pirminiu šlapimu.
Reabsorbcijos fazė. Šios fazės metu vanduo ir kai kurios sudėtinės pirminio šlapimo dalys reabsorbuojamos atgal į kraują. Tekėdamas vingiuotais inkstų kanalėliais, pirminis šlapimas atiduoda kraujui vandenį, daugelį druskų, gliukozę, aminorūgštis ir kai kurias kitas organines medžiagas. Šlapalas ir šlapimo rūgštis jau ne absorbuojamos atgal į kraują, todėl nuolat didėja jų koncentracija šlapime, tekančiame vingiuotais kanalėliais. Nuolat didėjančios koncentracijos pasekoje susidaro šlapimas.