Jonas Aistis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Jonas Aistis (1904 liepos 7 d. – 1973 birželio 13 d.) – vienas žymiausių lietuvių lyrikų, eseistų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus, vėlyvojoje kūryboje itin angažavęsis Lietuvai ir lietuviškumui. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas. Populiariausias savo laiku lietuvių poetas: besimokantis jaunimas atmintinai mokėjo kone visą jo kūrybą.

Turinys

1 Biografija
2 Kūrybos apžvalga
3 Raštai
- 3.1 Eilėraščių rinkiniai
- 3.2 Kita

[taisyti] Biografija

1904 m. liepos 7 d. gimė Kampiškiuose, Kauno apskrityje. 1907–1913 m. gyveno Rumšiškėse, o 1913–1919 m. – Išlauže.
1927 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją. VDU studijavo lituanistiką, dirbdamas raštininku Žemės ūkio banke.
Nuo 1936 m. studijavo prancūzų k. ir literatūrą Grenoblio universitete,
1944 m. apgynė disertaciją Evangelijos tekstų vertimų į senąją provansalų kalbą lingvistiniai etiudai.
1944–1945 m. dirbo Nicos archyve ir Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje.
1946 m. persikėlė į JAV. Marianapolio kolegijoje dėstė lietuvių k.,
1952–1958 m. dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje, rengė okupuotos Lietuvos laikraščių ir knygų analitines apžvalgas.
Nuo 1958 m. dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.
1973 m. birželio 13 d. mirė Vašingtone. 2000 m. birželio 29 d. perlaidotas Rumšiškių kapinėse.

[taisyti] Kūrybos apžvalga

Bendradarbiaudamas žurnale Pjūvis, Aistis perėmė čia suformuluotus neoromantizmo principus: idealo ir realybės antinomiją, tradicinės kaimo kultūros ir modernios raiškos sintezę, emocinės išpažinties stilistiką ir atsiribojimą nuo avangardizmo. Aisčio eleginių eilėraščių subjektas – nusivylęs, pavargęs žmogus, pasmerktas pralaimėti („Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu / Drauge su merdinčia, su mirštančia Europa“). Suvokęs kančią kaip pirmapradį būties principą, jis perkošė graudulio gaida visą eilėraščio struktūrą, kuriai būdinga krintanti tonacija, žemi ir švelnūs ritmo kirčiai, gęstanti nostalgijos priegaidė. Graudumas tapo vyraujančia jo lyrikos gaida, net estetine platforma, kurią grindė liet. dainuojamosios lyrikos tradicija. Bet pačiam poetui atrodė, kad jo eilėraščiai, parašyti „dideliam sielvarte“, yra šviesūs „kaip kūdikio juokas“. Jis rėmėsi romantizmo atgaivinta katarsio teorija: lyrika gimsta iš kančios, liūdesys ir grožis – neatskiriamos lyrikos vertės sąvokos („Daina graudyn ir įstabyn“). Aisčio eilėraščiai artimi dainiškajai lietuvių lyrikos tradicijai – išskaidrinta leksika, sintaksinių atkarpų pusiausvyra, pasikartojimų akordai, lėta ritmika, ilgai tęsiami balsiai, minkštas garsų intonavimas. Poetinį išgyvenimą, vaizdinę medžiagą ir kompoziciją sieti su labai judriu vidiniu muzikalumu – esminis Aisčio kūrybos principas. Aisčio eilėraštis – pustonių ir punktyrinių linijų žaismė, subtiliai derinanti gamtos vaizdo detalę su emociniu šūksniu, elegišką deminutyvą su ritmikos pianissimo, ištirpydama garsų sraute fizinius žodžio kontūrus. Poetas siekė vidinio poetinės kalbos skaistumo, nepakęsdamas šiurkštaus brūkšnio, asociacijų maišaties, laužytų linijų. Žmogaus ir gamtos paralelizmą, būdingą lietuvių lyrikai, Aistis glaudžia į kanoniškas soneto ir rondo formas, nusižiūrėtas iš prancūzų senosios poezijos. Trapią dainiškumo intonaciją sujungė su Europos poetinės kultūros išugdytu precizinės formos jausmu, suteikdamas lietuvių eilėraščiui dar nematyto grakštumo ir spontaniško muzikalumo, galutinai išvaduodamas liet. lyriką iš maironinės mokyklos logizuojančio teziškumo. Kristalinis raiškos skaidrumas ir kompozicijos lakoniškumas tapo svarbiausiu kūrybos principu pokario eilėraščiuose, kur išdainuojamas tėvynės ilgesys ir žmogaus vienišumas svetimoje aplinkoje. Lengvą dainingos frazės šokčiojimą pakeitė rami ir santūri tonacija, miniatiūrinio vaizdo trapumą – griežtos linijos. Siekdamas klasikinio formos aiškumo ir objektyvumo, atsisakė vibruojančios intymumo gaidos, kuria buvo pavergęs prieškario skaitytojus.