Jurgis Baltrušaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Jurgis Baltrušaitis (1873 m. gegužės 2 d. Paantvardyje (Jurbarko raj.) – 1944 m. sausio 3 d. Paryžiuje) – poetas, Lietuvos diplomatas.

[taisyti] Biografija

Gyveno Maskvoje, 1898 m. baigė Maskvos universiteto Gamtos skyrių (kartu studijavo literatūrą, mokėsi kalbų). 1922 – 1939 m. – Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras TSRS, nuo 1939 m. – Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje patarėjas. Rusės žmonos, Maskvos pirklių palikuonės, namuose adresu Povarskaja (tarybiniais metais buvo Vorovskogo) gt. 24., kurie iki šiol priklauso Lietuvos Respublikai, įkūrė Lietuvos Respublikos atstovybę. Buvo vienas pirmųjų diplomatinio korpuso atstovų sovietų Maskvoje. Išduodamas Lietuvos Respublikos kelionės dokumentus persekiojamiems žymiems Rusijos inteligentijos atstovams, sudarė galimybes jiems pasitraukti į Vakarus prisidengiant lietuvių pabėgelių grįžimu į Tėvynę. Tai pelnė baltosios rusų emigracijos pagarbą jaunai Lietuvos valstybei. Turėjo didelį autoritetą diplomatinio korpuso reziduojančio Maskvoje tarpe, tarpukaryje buvo ilgą laiką renkamas šio korpuso seniūnu.

Rašė lietuvių ir rusų kalbomis. Lietuvių kalba išleido satyrinę poemą „Įkurtuvės“ (1941 m.), eilėraščių rinkinį „Ašarų Vainikas“ (1942 m.), rinktinę „Poezija“ (1948 m.). Rusų kalba: eilėraščių rinkiniai „Žemės laiptai“ (1911 m.); „Kalnų takas“ (1912 m.); „Lelija ir pjautuvas“ (1948 m.). Prijautė Rusijos poetų simbolistų sambūriui, veikusiam iki 1917 metų revoliucijos.

Į lietuvių kalbą Jurgio Baltrušaičio eilėraščių išvertė Balys Sruoga, Faustas Kirša, Linas Broga.