Jonas Kalvinas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jonas Kalvinas (lot. Calvinus; ang. Calvin; pranc. Cauvin; 1509 m. liepos 10 d. – 1564 m. gegužės 27 d.) – vienas iš žymiausių Reformacijos veikėjų, kalvinizmo pradininkas.
Turinys |
[taisyti] Gyvenimas
J. Kalvinas gimė Nuajone (Noyon, Prancūzija) vyskupo sekretoriaus šeimoje. Neužilgo nuo jo gimimo Europoje ėmė plisti protestantiškasis sąjūdis. Tuo metu, kai Martinas Liuteris paskelbė savo „95 tezes“ Kalvinui buvo aštuoneri metai.
Anksti išryškėjus nepaprastiems sūnaus gabumams, tėvas pasirūpino, kad jis gautų gerą išsimokslinimą. Iš pradžių J. Kalvinas buvo rengiamas dvasininko, o vėliau teisininko karjerai. Per dešimt metų J. Kalvinas įgijo tuo metu būtiną humanitarinį, teologinį ir teisinį išsilavinimą. Tam kad galėtų skaityti Bibliją originalo kalba, jis per trumpą laiką išmoko hebrajų ir senovės graikų kalbas. Nuo 1523 m. daugiau kaip dvejus metus J. Kalvinas studijavo teisę Sorbonos ir Orleano universitetuose, kur tapo teisės daktaru. Ten jis susipažino su humanistų ratelių veikla.
[taisyti] Kalvinizmas
1533 m. J. Kalvinas atsisakė katalikybės ir suorganizavo savo šalininkų protestantiškąją bendruomenę. Kadangi protestantai Prancūzijoje buvo persekiojami, 1534 m. jis pabėgo į Šveicariją ir apsigyveno Bazelyje, o 1536 m. persikėlė į Ženevą, kur buvo nugalėjusi Reformacija. Tačiau, susiginčijęs su Berno miesto Reformacijos veikėjais, 1538 m. J. Kalvinas buvo ištremtas iš Ženevos ir tuomet apsigyveno Strasburge. 1541 m. jis vėl sugrįžo į Ženevą, kurią netrukus pavertė Šveicarijos Reformacijos centru. Čia jis įkūrė protestantų dvasininkų akademiją, kuri rengė reformatų evangeliką misionierius ir siuntė į visas Europos šalis. Kalvinistų verčiama, Ženevos miesto taryba 1542 m. patvirtino J. Kalvino parengtus „Bažnyčios nuostatus“ (Ordonnances Ecclesiastiques), o tai reiškė tikros teokratinės diktatūros įvedimą mieste. Buvo ne tik reformuotos bažnyčios apeigos, atsisakyta prabangos ir puošnumo, bet ir reglamentuotas miesto piliečių gyvenimas. Jiems buvo draudžiama nešioti spalvingus drabužius, lankyti teatrus, šokius ir kitas pasaulietines pramogas. Juos bausdavo net už garsesnį viešą juoką. Visa miesto valdžia faktiškai atsidūrė J. Kalvino rankose. Jis fanatiškai nepakentė kitokių religinių įsitikinimų žmonių. Jo reikalavimu Ženevos miesto taryba bausdavo mirties bausme ir tremdavo visus kitatikius. Savo žiaurumu J. Kalvinas nenusileido inkvizicijai. Vien 1542 – 1546 metais 58 žmonės buvo nubausti mirties bausme, o 76 – ištremti. Jo įsakymu 1553 m. buvo suimtas ir gyvas sudegintas ispanų mokslininkas „laisvamanis“ M. Servetas. J. Kalvinas mirė Ženevoje.
[taisyti] Kūryba
J.Kalviną stipriai veikė Erazmo Roterdamiečio ir M. Liuterio idėjos. Ir pirmą spausdintą savo darbą – komentarus Senekos traktatui „Apie romumą“ (De clementia) – J. Kalvinas dedikavo humanistų kunigaikščiui Erazmui. Didžiausią įtaką Kalvino filosofijai ir teologijai turėjo Tomas Akvinietis.
Reikšmingiausias J. Kalvino veikalas, kuriame išdėstyti protestantizmo pagrindai yra keturių knygų traktatas „Krikščionių tikėjimo pamokymas“ (Institutio religionis christiane, 1536 m.). Rengdamas naujus šio traktato leidimus J. Kalvinas jį nuolat taisė. Paskutinė šio veikalo versija buvo išleista 1559 m. Iš kitų J. Kalvino raštų paminėtina knyga „Teisingo tikėjimo apologija“ 1554 m.
[taisyti] Šaltinis
- Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas (1984)
