Tomas Akvinietis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Tomas Akvinietis

Gimė	Mirė
1225	1274 kovo 7
Italija	Italija

Tomas Akvinietis (lot. Thomas Aquinas; apie 1225 – 1274 m. kovo 7 d.) – Viduramžių sistemintojas, italų filosofas scholastas, teologas, tomizmo pradininkas ir krikščionių šventasis. Itin nusipelnė sujungdamas Aristotelio tradiciją su Augustino mokymu.

[taisyti] Biografija

Tomas Akvinietis gimė 1224 arba 1225 m. netoli Akvino esančioje Rokasekoje (Roccasecca), Neapolio hercogystėje turtingo grafo Landolfo šeimoje. Jo motinos, grafienės Theodora, genealogija siejasi su Romos imperatorių Hofebstaufenų dinastija. Sulaukęs 5 m. pradėjo mokytis Kasino kalne įsikūrusiame benediktinų vienuolyne, kurio abatu buvo tėvo brolis Sinibaldas. Vėliau Neapolio universitete studijavo laisvuosius menus ir logiką. Susižavėjęs dominikonų idėjomis, nutraukė studijas. Tokie jo veiksmai nepatiko šeimai, kuri jį prievarta sugrąžino į San Džiovanio pilį. Teko įsikišti popiežiui Inokentijui IV.

18 m. amžiaus įstojo į dominikonų ordiną, kurio vadovai jį siuntė į Paryžių ir Kelną, kad, vadovaujant Albertui Didžiajam, baigtų filosofijos ir teologijos studijas. Įšventintas kunigu, 1252 m. atvyko į Paryžių rengdamasis gauti Menų magistro vardą. Čia dėstė teologijos pirmakursiams. Tuo metu parengė monumentalų veikalą „Keturių Petro Lombardo sentencijų knygų komentaras“ (1254-1256 m.). Tačiau buvo nesutarimų su universiteto profesūra. Tik 1257 m., įsikišus popiežiui Aleksandrui IV, jis ir Bonaventūra buvo paskirti Paryžiaus universiteto dėstytojais.

1259 m. popiežiaus Urbono IV buvo pakviestas į Italiją eiti popiežiaus rūmų teologo pareigas, kuriose išbuvo 10 m. Tuo metu parašė savo pagrindinius veikalus. 1269 m. grįžo dėstyti Paryžiaus universitete. 1272 m. pradėjo dėstyti Neapolio universitete. 1273 m. gruodžio mėn. per Mišias turėjo viziją, kad visa, ką yra parašęs, tėra šiaudų krūva. Todėl pasišaukė sekretorių Reginaldą iš Priverno, kuriam paliko savo nebaigtą „Teologijos sumą“. Yra liudijimų ir apie kitas mistines jo patirtis, kai girdėjo balsą, sklindantį nuo kryžiaus, kad jis parašė teisingai. Sako, kad tąkart mokiniai aptiko jį levituojantį.

Popiežiaus Grigaliaus X pakviestas, 1274 m. išvyko į Lione šaukiamą Ekumeninį susirinkimą. Tačiau pakeliui, pasiekęs Fossa Nuova (šiuolaikinę Fosanovą), sunkiai susirgo ir prisiglaudė cistersų abatijoje, kur po kelių savaičių, 1274 m. kovo 7 d., mirė nuo nežinomos ligos.

Neapolio vienuolyne yra celė, kurioje, kaip teigiama, jis gyveno. Nuo 1974 m. jo palaikai ilsisi Tulūzos jakobinų bažnyčioje.

[taisyti] Kelias į pripažinimą

Dešimt Tomo Akviniečio mokymo tezių katalikų bažnyčia pasmerkė praėjus trims metams po jo mirties. Tačiau 1323 m. popiežius Jonas XXII jį paskelbė šventuoju, netrukus jam suteiktas „Angeliškojo daktaro“, o vėliau ir „Bažnyčios daktaro“ titulai. 1567 m. popiežius Pijus V paskelbė jį katalikų bažnyčios mokytoju. 1879 m. popiežiaus Leono XIII enciklikoje „Aeterni Patris“ jo mokymas paskelbtas kaip vienintelė teisinga katalikybės filosofija. Vėliau ją įvardino „amžinąja filosofija“ (philosophia perennis).

Dantės „Dieviškoje komedijoje“ jį patalpina į Saulės dangų kartu su kitais didžiais religijos mokytojais. Kartu jis tvirtina, kad Tomas buvo nunuodytas, tačiau tai istoriškai nėra patvirtinta.

[taisyti] Pagrindiniai mokymo principai

Tomas Akvinietis įnirtingai pasisakė prieš lotyniškuosius Averojaus šalininkus ir kritikavo konservatyvius teologus už prisirišimą tik prie Augustino mokymo. Tuo metu katalikų bažnyčia mažai domėjosi Aristotelio filosofija, o dar mažiau gamtos mokslais. Būtent Tomas Akvinietis sukūrė sistemą, kurioje sujungė filosofiją ir teologiją, pasinaudojo Aristotelio logika ir teistiškai perdirbo jo metafiziką, nuošalyje palikdamas jos fizikines prielaidas.

Pagrindiniai nagrinėti ontologiniai klausimai buvo būties, potencijos ir akto, priežastingumo, esmės ir esaties, substancijos ir akcidencijos sąveikos. Būtis laikoma abstrakčia esybe, turinčia savybes: vienybę, teisingumą, gerumą. Joms susiliejus ji sutampa su Dievu. Išskiriama potencija ir aktas – ir čia potenciali būtis tėra išvestinė. Tuo tarpu “grynoji būtis” (actus purus) arba Dievas negali neegzistuoti. Iš jos kyla visa realiosios būties hierarchija – nuo Absoliuto iki apčiuopiamų daiktų. Būties pokyčiai turi priežastį ir virš jų esant visų priežasčių priežasčiai – Dievui.

Tomo Akviniečio kosmologijoje teigiamas kreacionizmas ir hilomorfizmas – pasaulis yra sutvertas ir esti materijos bei formos pavidalu. Pasaulio hierarchijos viršūnėje – gryna forma.

Pažinimo teorija artima nuosaikiajam realizmui, kai pažinimo objektas yra bendrybė (esanti iki daiktų, daiktuose ir po jų). Žmogus turi jutimus ir protą, todėl gali pažinti pasaulį. Susikurtos abstrakčios sąvokos patikrinamos dieviškajame prote. Neatmesdamas poelgių laisvės, pirmenybę teikė protui. Dora surandama palaimoje, kurios viršūnė yra Dievo pažinimas.

[taisyti] Šv. Tomo estetika

„Teologijos sumoje“ šv. Tomas pateikia tris grožio savybes: išbaigtumą arba tobulumą, proporcingumą arba dermę (harmoniją) ir claritas – aiškumą, tyrumą, skaidrumą, kurį galima suprasti kaip vidinę šviesą, nes gražūs daiktai spindi.

Išskiriamos dvi grožio rūšys – fizinis (kūno) ir dvasinis (sielos ir dvasios): „Žmogaus kūnas gražus, kai jo dalys proporcingos ir deramos spalvos. Taip žmogaus dvasia graži, kai jo elgesys ir veikla atitinka dvasinį proto skaidrumą“.

Veikale „Apie tiesą“ šv. Tomas atskiria grožį ir gėrį. Tai susiję su tuo, kad žmonės su esatimi sąveikauja dvejopai – ją pažįsta arba jos trokšta. Pažinimo objektas yra tiesa, o troškimo – gėris. Tačiau šiedu gali susilieti tiems, kurie „žvelgia su meile“, t.y. ekstazės būsenoje. Tad grožis yra Dievo duota dovana, švytinti vizija, duota mūsų akims ir ausims ir leidžianti aiškiai regėti dalykus, t.y. claritas.

[taisyti] Moralės filosofija

Koks žmogaus tikslas garantuoja laimę ir kaip jis pasiekiamas „Nikomacho etikoje“ išaiškino Aristotelis. Laimė jam yra visiškas prigimtinių galimybių realizavimas. Tikroji laimė pažįstama tik mąstant tiesą – todėl tai ir yra tikrasis žmogaus tikslas. Šv. Tomas eina šiuo pramintu keliu: „Žmogiškais vadinu veiksmus, kylančius iš žmogaus valios paliepus protui“. Tada jis parodo, kad žmogaus dvasines galias gali patenkinti tik Dievas. Tada Dievas tampa doros kriterijumi – norint nuspręsti, ar veiksmas yra doras, reikia patikrinti jo santykį su Dievu.

Šv. Tomas dorybes skirstė į intelektines (dominančias suvokimo galią) ir etines (dominančias norėjimo galią). Mat visų žmogaus veiksmų ištakos yra arba protas, arba troškimai. Tad bet kuri žmogaus dorybė atspindi kurį nors iš šių dviejų pradų.

Tokia etikos interpretacija kardinaliai neprieštarauja šv. Tomo metafizikai, nes abi jos grindžiamos esaties pirmumo principu. Mat: 1) esatis ir tikslas sutampa, o veiksmų moralumas priklauso nuo santykio su tikslu; 2) veiksmai priklauso nuo santykio su esatimi ir niekiu; 3) gėris ir esatis yra tapatūs (pagal transcendentinio gėrio koncepciją); 4) Dievas, būdamas žmogaus tikslu, sutampa su subsistuojančia esatimi.

[taisyti] Politikos samprata

Tomas Akvinietis, skirtingai nuo Augustino, maniusio, kad valstybė atsirado dėl pirmosios nuodėmės, valstybės pradžią įžvelgė visuomeninėje žmogaus prigimtyje ir atskiro individo silpnume. Tai „žmonių susivienijimas bendrai veiklai“. Valstybės pagrindas yra valdžia. Ji reikalinga tam, kad nukreiptų į galutinį Dievo skirtą tikslą. Kitaip, dėl veiklos įvairovės, žmonės siektų skirtingų tikslų. Valdžia valdo per įstatymus, kuriuos šv. Tomas vadina žmonių įstatymais, taip pabrėždamas, kad jie sukurti žmonių, o ne kilę iš prigimties ir nėra duoti Dievo. Tik jie turi būti grindžiami prigimtinių įstatymu, atspindinčiu amžinąjį įstatymą. Tik tai tenkinantys įstatymai yra privalomi. Tokiu būdu šv. Tomas deklaruoja žmogaus laisvę ir atmeta totalitarizmą.

Politikos tikslas – bendra gerovė. Tai svarbiau nei atskiro individo interesai. Tai įrodinėdamas šv, Tomas cituoja V. Maksimą, kad romėnai „verčiau norėjo būti vargšai turtingoje valstybėje nei turčiai skurdžioje“. Tačiau ir tai turi tam tikrą vertybių hierarchiją. Net ir šioje srityje egzistuoja transcendentinis ir teologinis tikslas – aukščiausia palaima gėrintis Dievu. Į tą tikslą žmogų turi atvesti dieviškoji valdžia.

Traktate „Apie valdovų valdžią“ Šv. Tomas aiškiai pasisako už monarchiją, tačiau kitur, o ypač „Teologijos sumoje“, linksta prie mišriosios formos, jungiančios monarchiją, aristokratiją ir demokratiją. Taigi tobulos valdymo formos nėra, o jų vertinimo kriterijus yra bendra gerovė. Ši pasiekiama trimis būdais: 1) rūpinantis, kad visa tauta gerai gyventų; 2) palaikant taiką; 3) užtikrinant, kad visiems pakaktų materialių gėrybių.

Valdžia turi ginti privačią nuosavybę tiek, kiek tai būtina piliečių dorai palaikyti, – nors žemės gėrybės ir skirtos visiems žmonėms. Mat, pagal Aristotelį, individas labiau linkęs rūpintis savo turtu, tai duoda daugiau tvarkos ir visi patenkinti, kai turi tai, ko nori. Tačiau turint perteklių, reikia juo dalintis (skirti labdarai). Netgi, esant būtinybei, galima savintis ir svetimus daiktus.

Valdovas turi pasižymėti teisingumu ir ypatinga (karališkąja) praktine išmintimi. Teisingumas skirstomas į mainų (asmenų tarpusavio santykiai), teisinį (asmens prievolės bendruomenei) ir paskirstymo (bendruomenės įsipareigojimai nariams).

[taisyti] Tomizmo kritika

Kai kurie Tomo Akviniečio teiginiai šių dienų požiūriu atrodo nepriimtini. Tarkim jis laikė, kad eretikus reikia ne tik atskirti nuo Bažnyčios, bet ir bausti mirtimi. Taipogi jis nelaikė, kad moterų intelektas prilygsta vyrų ir todėl pasisakė prieš jų įšventinimą. Be to, jis tvirtino, kad tėvai gali mušti savo vaikus, o meistras pameistrius.

Gali gluminti ir metodas, naudotas Aristotelio ir krikščioniškos doktrinų suderinimui. Pasitaiko atvejų, kai parodoma, kad tam tikra sąvoka turi dvi reikšmes; ir tada krikščioniška prasme naudojama viena jų, o aristoteliška – kita. Taip „įrodoma“, kad abi doktrinos yra teisingos.

Reikia pripažinti, kad kai kurie garsūs filosofijos istorijos tyrinėtojai Tomo Akviniečio mokymo nelaikė filosofija ir jo neįtraukdavo į filosofijos chrestomatijas. O tokie garsūs filosofai kaip Bruschvicgas ir M. Haidegeris teigė, kad pati sąvoka „krikščioniškoji filosofija“ yra negalima. Pasak Heidegerio, krikščionis neturi filosofiniam darbui būdingo psichologinio nusiteikimo. O ir pats tikėjimas atmeta filosofiją dėl esminio filosofijos klausimo apie egzistencijos pagrindą: „Kodėl išvis yra kažkas, o ne niekas?“ išpažindamas, kas esatį sutvėrė Dievas, tikintysis negali nagrinėti su tuo susijusių fundamentalių klausimų. Toks požiūris XX a. ketvirtame dešimtmetyje sukėlė aštrius debatus. Po jų nuspręsta, kad apie krikščioniškąją filosofiją galima kalbėti trimis aspektais: kultūriniu, polinkio ir poreikio (arba tendencijos) bei turinio (arba esmės).

Po Vatikano II suvažiavimo XX a. antroje pusėje tomizmas išgyveno sunkią krizę. Buvo net linkstama jo atsisakyti laikant, kad tikėjimą suprasti gali padėti kitos filosofijos kryptys (egzistencializmas, personalizmas, struktūralizmas, pozityvizmas, fenomenologija, marksizmas ir kt.) arba humanitariniai mokslai (politologija, sociologija, psichologija, kultūrinė antropologija). Tačiau tie eksperimentai tik dar labiau pasunkino teologijos krizę.

[taisyti] Palikimas

Rafaelio freskos detalė: Tomas Akvinietis, popiežius Inokentijus III ir Bonaventura

[taisyti] Įtaka

Tomo Akviniečio estetikos teorija, ypač claritas (vidinė šviesa) koncepcija giliai paveikė Džeimsą Džoisą, liaupsinusį Tomą kaip iškiliausią filosofą. Jo estetikos įtakos galima rasti ir italų semiotiko Umberto Eco darbuose, kuris, beje, parašė ir esė apie Tomo Akviniečio estetiką (1956 m., pataisyta versija – 1988).

[taisyti] Veikalai

Sisteminiai darbai:

Teologijos suma (Summa theologica, 1267-1273);
Teologijos santrauka (Compendium theologiae, 1272);
Suma prieš pagonis (Summa contra gentiles, 1258-1264);
Keturių Petro Lombardo sentencijų knygų komentaras (In quattuor libros sententiarum, 1254-1256).

Filosofiniai veikalai:

Apie esinį ir esmę (De ente et essentia, 1256);
Apie valdovų valdžią (De regimine principum, 1265);
Apie pasaulio amžinumą: prieš burblius (De aetternitate mundi contra murmurantes);
Apie proto vieningumą: prieš averoistus (De unitate intellectus contra averroistas, 1272).

Aptariami klausimai:

Apie sielą (De anima, 1269-1270);
Apie blogį (De malo, 1263-1268);
Apie tiesą (De veritate, 1256-1259);
Apie potenciją (De potentia, 1256-1264).

Atsakymai į klausimus:

„Quodlibeta“ I – XII (1256-1272).

Komentarai:

Aristotelio „Fizikai“ (1265-1270), „Metafizikai“ (1265-1270), „Nikomacho etikai“ (1266), „Politikai“ (1268), „Apie sielą“ (1268), „Antrajai analitikai“ (1268), „Apie dangų ir pasaulį“ (1269), „Apie aiškinimą“ (1269-1272);
Boetijaus „Apie Trejybę“ (1258), „Apie septynetus arba apie tai, ar visa, kas yra, yra gera“ (1258);
Pseudo-Dioniso „Apie Dievo vardus“ (1262);
„Apie priežastis“ (šis neoplatonizmo veikalas buvo klaidingai priskiriamas Aristoteliui).

Biblijos aptarimai: