Julijus Martovas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Julijus Martovas (Lev Martov, tikroji pavardė Юлий Осипович Цедербаум, Julij Osipovič Cederbaum; 1873 m. lapkričio 24 d. Konstantinopolyje – 1923 m. balandžio 4 d. Šionberge (Berlyne) – Rusijos socialdemokratijos veikėjas.
[taisyti] Biografija
1891 m. studijuodamas Petrapilyje įsijungė į socialdemokratų veiklą, už tai 1892 m. iš Petrapilio ištremtas į Vilnių. Iki 1895 m. dirbo Vilniaus Lietuvos socialdemokratų grupėje, bendradarbiavo su Andriumi Domaševičium ir Alfonsu Moravskiu bei kitais lietuvių darbininkų vadovais.
1895 m. Petrapilyje įsteigė pogrindinę organizaciją „Kovos sąjunga darbininkų klasei išvaduoti“ vadovas. Policijai susekus šią organizaciją, 1896 – 1899 m. ištremtas į Sibirą, Turuchanską. Ten įstojo į RSDDP.
1901 m. gyveno emigracijoje užsienyje, buvo vienas iš laikraščių „Iskra“ ir „Zaria“ steigėjų bei redaktorių. 1903 m. II RSDDP suvažiavime pasisakė prieš V. Uljanovo radikalųjį bolševizmą. 1906 m. ištremtas į užsienį, Paryžiuje ir Londone leido laikraščius „Socialdemokrat“, „Golos socialdemokrata“, „Luč“. Bendradarbiavo su Georgijum Plechanovu, Iraklijum Cereteliu ir kitais reformistinio sparno Rusijos socialdemokratais.
Apibendrindamas 1905 – 1907 m. revoliucijos išvadas, siūlė sukurti platų profsąjungų tinklą, steigti kooperatyvus, kaimų ir gyvenviečių tarybas, savivaldybes.
1917 m. grįžo į Rusiją, vadovavo menševikų opozicijai Rusijos Stegiamajame susirinkime. 1920 m., nusivylęs Rusijos socialdemokratų bolševikų politika, vėl išvyko, įsteigė teorinį žurnalą „Socialističeskij vestnik“, dalyvavo steigiant Vienos Internacionalą.
