Juozas Urbšys
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Juozas Urbšys (1896 m. vasario 29 d. Šeteniuose (Kėdainių raj.) – 1991 m. balandžio 30 d. Kaune) – nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, dimisijos pulkininkas leitenantas, diplomatas, vertėjas.
[taisyti] Biografija
1905-1907 m. gyveno Čiūruose, 1907 m. įstojo mokytis į Panevėžio realinę mokyklą, kurią 1914 m. sėkmingai baigė. 1915 m. pradėjo studijas Rygos politechnikos institute. Pirmojo pasaulinio karo metais institutas perkeltas į Maskvą. 1916 m. J. Urbšys pradeda karinę karjerą: mobilizuojamas į Rusijos kariuomenę. 1917 m. baigia Čiugujevo karo mokyklą. 1918 m. grįžta į Lietuvą ir iki 1922 m. tarnauja jau savo valstybės kariuomenėje, Panevėžio batalione, vėliau – Generaliniame štabe Operacijų skyriaus viršininko padėjėju.
Išėjęs į atsargą, 1922 m. J. Urbšys pradeda dirbti Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje, 1922-1927 m. – Berlyne konsulinio skyriaus vedėju, 1927-1932 m. – Paryžiuje, 1933 m. – Latvijoje Nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru. Nuo 1934 m. dirba Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktoriumi, o nuo 1936 m. – šios ministerijos generaliniu direktoriumi. 1938 m. gruodžio 5 d. J. Urbšys paskiriamas Užsienio reikalų ministru. Šias pareigas ėjo iki 1940 m. birželio.
1940 m. liepos 17 d. Urbšiams pranešta, kad jie ištremiami, pirmiausia į Tambovo kalėjimą, vėliau – į Saratovo, Gorkio, Ivanovo kalėjimus. Okupantų nepalaužtas politinis kalinys 1943-1944 m. žiemą sovietų diktatoriui Josifui Stalinui nusiuntė du memorandumus, kuriuose buvo kalbama „apie reikalingumą atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę”. 1954 m. peržiūrėjus bylas, J. Urbšys paleidžiamas iš kalėjimo be teisės grįžti į Lietuvą ir kartu su žmona Marija, rašytojo Prano Mašioto dukra, apsigyvena Viaznikuose, Vladimiro srityje.
Į tėvynę J. Urbšys grįžo 1956 m. 1963 m. vasarą J. Urbšys vyko į Rytų Berlyną, kur buvo liudininku vokiečių nacisto Globkės byloje. Paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras mirė 1991 m. balandžio 30 d. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
[taisyti] Veikla
J. Urbšys buvo ne tik puikus diplomatas, politikas, bet ir literatas, vertėjas. Jau nuo 1921 m. bendradarbiavo spaudoje. 1930 m. skaitytojus pasiekė jo versta knyga G. Duhamel „Salovino dienoraštis“, vėliau – Bomarše „Figaro vedybos“, F. Eria „Pagedę vaikai“, G. Flobero „Jausmų ugdymas“ ir kt. Atgimimo metais J. Urbšys išleido knygas „Atsiminimai“ (1988 m., 1990 m.), „Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais“ (1988 m.).
J. Urbšys apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II ir IV laipsnio ordinais, Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinu, kitų valstybių ordinais, medaliais. 1990 m. Juozui Urbšiui suteiktas Kėdainių krašto, o 1991 m. vasario 28 d. – Kauno miesto Garbės piliečio vardai. 1995 m. Kauno 29-oji vidurinė mokykla, o 1997 m. gegužės 9 d. – Tiskūnų pagrindinė mokykla (Kėdainių raj.) – pavadintos Juozo Urbšio vardu.
