Klasicizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Klasicizmas – (angl. classicism, lot. classicus – pavyzdinis) architektūros ir taikomosios dailės kryptis, pagrįsta estetiniais principais – aiškumu, harmonija, simetrija, nuoseklumu, saiku, vyrauja kolonos.
Europoje vyravo XVII a. – XIX a. Klasicizmo pagrindas yra racionalizmas einantis iš Dekarto filosofijos. Meninis kūrinys turi būti statomas pagal griežtus kanonus, tuo pačiu išlaikomas pačios pasaulėžiūros statiškumas ir logiškumas. Klasicizmui įdomu tik amžina, nekintama, kiekviename reiškinyje jis nori pažinti tik esminius, tipinius bruožus, atmetant atsitiktinius individualius požymius. Klasicizmo estetika skirią didelę reikšmę visuomeninei – auklėjamai meno funkcijai. Klasicizmas daug taisyklių ir kanonų ima iš antikinio meno Aristotelis, Horacijus.
Klasicizmas nustato griežtą žanrų hierarchiją, kurie dalinami į aukštus: (oda, tragedija, epopėja) ir žemus (komedija, satyra, pasakėčia). Kiekvienas žanras turi savus požymius, kurių maišyti neleidžiama.
[taisyti] Klasicizmas literatūroje
Klasicizmo pradininku laikomas prancūzas Francua Malerbas (1555 m. – 1628 m.), įvykdęs prancūzų kalbos, eilėraščio reformas ir nustatęs poetinius kanonus. Klasicistinės dramaturgijos lyderiais tapo tragikai Kornėlis Pjėras ir Rasinis Žanas (1639 m. – 1699 m.), kurių pagrindinė kūrybos ašis buvo konfliktas tarp visuomeninių pareigų ir asmeninių aistrų. Aukštumų pasiekė ir „žemi“ žanrai – pasakėčios, Ž. Laforgėnas, satyra Bualo, komedija Žanas Batistas Moljeris (1622 m. – 1673 m.).
XVIII a. klasicizmas vystosi įtakojamas švietimo idėjų. Mari-Frankuso Voltėrio (1694 m. – 1778 m.) kūryba nukreipta prieš religinį fanatizmą, absoliučią priespaudą, pripildyta laisvę. Kūrybos tikslas pasaulio pakeitimas į gerąją pusę, pačios visuomenės pagal klasicizmo įstatymus sukūrimas.
Įtakojant Prancūzų klasicizmui vystėsi Johano Volfgango Gėtės (1794 m. – 1832 m.) ir Fridricho Johano Šilingo (1759 m. – 1805 m.) kūryba, kurie mene matė pagrindinę žmogaus auklėjimo jėgą.
Rusijoje klasicizmas užgimė XVIII a., po Petro I reformų. Michailas Lomonosovas įvykdė rusų eilėraščių reformą, atidirbta „Trijų stilių“ teoriją, kuri iš tikro buvo prancūzų klasicizmo adaptacija rusų kalbai. Klasicizme objektams atimti individualus bruožai, taip kaip sukurti parodyti amžinus, stabilius reiškinius, kurie neprapuola su laiku, atsiranda kaip įsikūnijimas kokių nors socialinių ar dvasinių jėgų.
Rusijoje klasicizmas vystėsi stipriai įtakojant švietimui – lygybės ir teisingumo idėjos visada buvo rusų rašytojų – klasikų dėmesio centre. Todėl Rusijos klasicizme daugiau išsivystė žanrai, turintys tikrovės įvertinimą: satyra (Kantimiras Antiohas Dmitriėvičius), pasakėčia Aleksandras Petrovičius Sumarokovas, Ivanas Ivanovičius Hemniceras, odė (Michailas Vasiljėvičius Lomonosovas, Gavrilas Romanovinius Deržavinas.
[taisyti] Klasicizmas architektūroje
Skaityti plačiau: Klasikinė architektūra
Architektūroje klasicizmas suprantamas kaip klasikinis stilius, paplitęs Europoje XVII a. pradžioje – XIX a., kurios svarbiausias bruožas buvo grįžimas prie antikinės architektūros, kaip harmonijos, paprastumo, griežtumo, logiško aiškumo ir monumentiškumo. Klasicizme statiniai buvo proporcingi, simetriniai, kukliai dekoruoti, planuojamas pačių pastų išsidėstymas.
[taisyti] Lietuvoje
Žymiausias klasicizmo atstovas Lietuvos architektūroje – Laurynas Stuoka-Gucevičius.
