Lietuvos demokratų partija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvos demokratų partija, LDP – antroji po LSDP Lietuvos politinė partija.
Įkurta 1902 m. spalio 17 d. varpininkų suvažiavime grafo Zubovo dvare Dabikinėje. 1906 m. priimtos programos autoriai Kazys Grinius, Jonas Vileišis, Povilas Višinskis, Juozas Bortkevičius ir Jurgis Šaulys.
Siekė Lietuvos autonomijos etnografinėse ribose. Valdžią vietose numatė suteikti parapijų komitetams, kurie rinktų mokesčius ir mokėtų atlyginimus, taip pat ir kunigams. Skatino švietimą, kooperaciją, visų gyventojų dalyvavimą tvarkant visuomeninius reikalus. 1914 m. programos autorius A. Rimka.
Ilgainiui partijos narių politinės pažiūros ir siekiai – išsiskyrė. Kai kurie jos nariai, išrinkti į Valstybės dūmą, dalyvavo trudovikų (Andrius Bulota), kiti (Petras Leonas) kadetų frakcijos veikloje. Dalis demokratų 1905 m. įkūrė Tautiškąją demokratų partiją, susitelkusią apie dr.Joną Basanavičių, kita dalis tais pačiais metais – Lietuvos valstiečių sąjungą, trečia dalis 1917 m. – Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungą. 1917 m. rugsėjo mėn. LDP nariai Jurgis Šaulys ir Jonas Vileišis buvo deleguoti į Lietuvos Tarybą. Susikūrus kitoms partijoms, LDP 1920 m. gegužės 15 d. nutraukė savo veiklą.
