Jonas Vileišis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jonas Vileišis (1872 m. sausio 3 d. Mediniuose, Pasvalio raj.) – 1942 m. birželio 1 d. Kaune) – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, teisininkas, žymus visuomenės ir politinis veikėjas.
[taisyti] Biografija
1892 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1892–1894 m. studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau – Teisės fakultete, kurį baigė 1898 m. Dar studijuodamas Peterburge, pradėjo bendradarbiauti laikraščiuose „Varpas“, „Ūkininkas“. 1896–1898 m. Peterburgo LSDP ratelio narys.
1900 m. grįžęs į Lietuvą, vertėsi advokatūra, įsijungė į „12 apaštalų” draugijos, kuri gynė lietuvių kalbos teises, veiklą. 1902 m. Lietuvos demokratų partijos organizatorius.
1904 m. panaikinus spaudos draudimą, gavo leidimą savaitraščiui „Lietuvos ūkininkas”, 1905–1906 m. – jo redaktorius. 1907–1909 m. leido „Vilniaus žinias“, laikraštį panaikinus – „Lietuvos žinių“ leidėjas ir redaktorius.
1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo Vilniuje organizacinio komiteto narys, Lietuvos valstiečių sąjungos, 1907 m. – Lietuvos mokslo draugijos organizatorius.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kartu su grupe kairiosios pakraipos lietuvių inteligentų įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo agronomijos ir teisės pagalbai teikti, tapo jos pirmininku; dalyvavo Lietuvių komiteto veikloje. Rūpindamasis švietimo reikalais Alantos valsčiuje įsteigė 6 mokyklas. Būdamas Mokslo draugijos narys organizavo vadovėlių leidybą. Mokytojams platino antivokiškus atsiliepimus ir už tai buvo suimtas, 6 mėn. kalintas Lukiškėse, vėliau ištremtas į Vokietiją prievartos darbams. Berlyne pabėgo, slapstėsi pas pažįstamus, kol, baigiantis karui, gavo atleidimą iš koncentracijos stovyklos ir teisę grįžti į Vilnių.
1917–1920 m. Lietuvos Tarybos narys, vienintelis balsavo prieš 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą, kuriuo buvo pasižadama nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai. J.Vileišis buvo vienas iš keturių Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos 1918 m. sausio 26 d. ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant Steigiamojo Seimo teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis. Visi 20 Lietuvos Tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. balsavo už grįžusių narių – J.Vileišio, Mykolo Biržiškos, Stepono Kairio ir Stanislovo Narutavičiaus – siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai. Kartu su kun. Justinu Staugaičiu ir dr. Jurgiu Šauliu buvo deleguotas į Vokietiją siekti, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė.
1917–1922 m. – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos, 1922–1929 m. – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys, 1929 m. atsisakė CK pirmininko pareigų ir iš partijos išstojo.
Nors J. Vileišis buvo pakviestas dirbti pirmojoje Vyriausybėje, tačiau dalyvauti sudarant Ministrų kabinetą atsisakė. 1918 m. gruodžio 18 d. tapo antrosios, Laikinosios Lietuvos Vyriausybės, vadovaujamos Mykolo Sleževičiaus, vidaus reikalų ministru. Eidamas šias pareigas, suorganizavo savivaldybių veiklą, rūpinosi, kad kiekvienoje apskrityje dirbtų po gydytoją, paskelbė Kooperacijos bendrovių ir sąjungų įstatymą, parengė šaukimo į kariuomenę taisykles. Per du su puse mėnesio savo žinybai nustatė pagrindines funkcionavimo gaires. Antroji Vyriausybė išsilaikė iki 1919 m. kovo 12 d.
Ketvirtajame M. Sleževičiaus Ministrų kabinete ėjo finansų ministro pareigas. Ieškodamas užsienio paramos besikuriančiai Lietuvos valstybei, parengė valiutos reformą, bet, atsistatydinus Vyriausybei ji taip ir nebuvo įgyvendinta. Ketvirtajai Vyriausybei taip pat pavyko suformuoti dešimties tūkstančių karių kariuomenę, apsiginti nuo Raudonosios armijos, perimti iš vokiečių krašto administravimą, sudaryti funkcionuojantį valstybės aparatą.
1919 m. tapo Lietuvos valstybės atstovu JAV. Svarbiausias jo tikslas buvo gauti Lietuvos pripažinimą de jure, užmegzti nuolatinius finansinius ir prekybinius ryšius bei rinkti aukas Amerikos lietuvių bendruomenėse.
Nors visų užduočių įvykdyti ir nepasisekė, tačiau sėkmingai buvo sprendžiamos finansinės ir organizacinės problemos – surinko per 1,8 mln. dolerių aukų, suvienijo susiskaldžiusius į partijas lietuvius. 1922 m. J. Vileišis išrinktas į I Seimą, o 1923 m. birželio 19 d. II Seime su Aleksandru Stulginskiu pretendavo į Respublikos Prezidento postą.
[taisyti] Kauno burmistras
Nuo 1921 m. rugsėjo 30 d. iki 1931 m. liepos 2 d. eidamas Lietuvos laikinosios sostinės burmistro pareigas, visą šeštąjį savo gyvenimo dešimtmetį J.Vileišis atidavė Kaunui. Vadovaujant Kauno savivaldybei, miestas gyveno didžiausią visų sričių pažangos laikotarpį ir iškilo iki Europinio lygio miesto.
Daugiau nei 15 milijonų litų kainavusi vandentiekio ir kanalizacijos įmonė, nuo 18 iki 40 kv.km praplėstas miesto plotas, pastatyta daugiau nei 2500 įvairios paskirties pastatų, trys gelžbetoniniai tiltai per Nemuną ir Nerį (Aleksoto, Vilijampolės ir Panemunės), išgrįstos ir išasfaltuotos pagrindinės gatvės, archaiškąjį arklių tramvajų („konkę”) pakeitęs autobusų susisiekimas, suplanuoti priemiesčiai, naujos aikštės ir parkai, aptvarkyta sanitarija, padėti pagrindai socialinės apsaugos sistemai, pastatytos trys modernios pradinės mokyklos, Vinco Kudirkos viešoji biblioteka ir kt. Tai toli gražu ne visas sąrašas naujovių Kauno gyvenime, susijusių su J.Vileišio vardu. Jis išvedė Kauną į tarptautinę areną, užmegzdamas ryšius su daugelio užsienio sostinių savivaldybėmis.
Respublikos prezidento aktu nuo 1933 m. vasario 1 d. paskiriamas Valstybės Tarybos nariu. Ši institucija buvo įsteigta 1928 m. kaip patariamasis organas prie Prezidento įstatymų sumanymams rengti bei veikiantiems įstatymams tvarkyti. J.Vileišiui buvo pavesta rengti Lietuvos civilinio kodekso projektą. Šio darbo ėmėsi su jam būdingu entuziazmu ir kruopštumu. Mokėdamas svetimų kalbų jis naudojosi gausia kitų kraštų literatūra, todėl darbas buvo produktyvus. 1933–1940 m., be burmistro pareigų dar dirbo Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoju.
J.Vileišio darbai ir nuopelnai valstybei buvo įvertinti Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu, kuriuo jis apdovanotas 1934 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos teisininkų draugija 1940 m. sausio 27 d. išrinko J.Vileišį savo garbės nariu.
1940 m. įvykiai sukrėtė visus, o ypač J.Vileišį. Nepriklausoma Lietuvos valstybė jo akyse buvo okupuota ir aneksuota. Skaudžių išgyvenimų sukėlė artimųjų trėmimas į Sibirą. Iš didelės Vileišių giminės buvo deportuota apie dvidešimt žmonių, du iš jų mirė, į Lietuvą nebegrįžo. Šie sukrėtimai labai paveikė J.Vileišio sveikatą.
J.Vileišis mirė 1942 m. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, Vileišių šeimos koplyčioje.
