Lotynų imperija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lotynų imperija – feodalinė valstybė, gyvavusi 1204 – 1261 m. Sukurta IV kryžiaus žygio dalyvių (prancūzų ir italų kryžiuočių) Bizantijos imperijos teritorijoje. Apėmė didesniąją Balkanų pusiasalio, Mažosios Azijos šiaurinę, vakarinę dalį, Jonijos ir Egėjo jūrų salas. Sostinė – Konstantinopolis. Valstybinės pavadinimas kilo iš to, kad graikai lotyniškai kalbančius kryžiuočius vadino lotynais. Lotynų imperija sudarė Konstantinopolio imperatoriaus ir jo vasalų valdos. Svarbiausios iš jų Tesalonikų karalystė, Achajų ir Atėnų kunigaikštystės. Labai įtakingi valstybėje buvo Venecijos pirkliai ir feodalai. Nuo 1222 m. Lotynų imperija, kariaudama su Nikėjos, Trapezunto imperijomis ėmė prarasti teritorijas. 1261 m. Nikėjos imperijos kariuomenė užėmė Konstantinopolį, ir Lotynų imperija žlugo.
