Meka
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Meka (arab. مكة Makka arba مكة المكرّمة Makka al-Mukarrama, anksčiau – Makoraba) – miestas vakarinėje Saudo Arabijoje, Hidžazo provincijoje, netoli Džidos miesto. 1,32 mln. gyventojų (2005). Tai musulmonų pranašo ir islamo įkūrėjo Mahometo gimtasis miestas, pats švenčiausias iš visų islamo miestų. Pagal musulmonų tradiciją, musulmonas dienos metu privalo melstis atsisukęs veidu į Mekos pusę, nesvarbu kurioje pasaulio vietoje jis bebūtų. Kasmet paskutinį mėnesį pagal islamo kalendorių (hadžą) į Meką suplūsta daugiau nei milijonas piligrimų. Miestas buvo svarbus jau nuo senų laikų, pro jį ėjo svarbūs prekybos keliai. Dar prieš gimstant Mahometui Meka jau buvo religinis centras ir dar yra išlikę tų laikų šventos vietos, iš jų labiausiai žinoma – mečetė Haramas. Jos kieme pastatyta Kaaba, kubo formos pastatas be langų, kurią esą pastatęs Abraomas. Pietrytiniame Kaabos kampe yra Juodasis akmuo, kurį Abraomui davęs arkangelas Gabrielius. Iš priešislaminio laikotarpio yra likęs ir šventasis šaltinis – Zamzamas, kuriuo naudojosi Hagar, Abraomo sūnaus Samuelio (Ishmael) sūnaus motina.
[taisyti] Istorija
Pirmąkart miestą pamini Aleksandrijos geografas Ptolemėjus, II a. ją aprašęs Makorabos vardu. VII a. čia gimė Mahometas. XIII a. miestą užėmė egiptiečiai, XVI a. – turkai. Nuo 1517 m. turkų vietininkai Mekoje buvo Mahometo palikuonys. 1916 paskutinis iš jų išvijo Huseinas ibn Alis, pirmasis Hidžazo karalius. 1924 m. miestą užėmė Abdul Azizas ibn Saudas, tuometinis Nedždo valdovas, pavertęs Meką Arabijos religine sostine.
