Islamas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Islamas – monoteistinė religija, antra pagal dydį pasaulyje. Daugiausia paplitusi Pietvakarių Azijoje ir Šiaurės Afrikoje. Jos išpažinėjai musulmonai tiki vieninteliu ir amžinu dievu Alachu ir jo pranašu Mahometu. Musulmonų maldos namai – mečetės.

[taisyti] Istorija

Islamo religija atsirado VII a. Arabijoje, kai Mahometas suvienijo arabų gentis. Po jo mirties 632 m., buvo sumaištis, kam atiteks Islamo bendruomenės vadovavimas. Kilus kivirčui tarp Medinos ansarų ir Mekos muhajirunų, Umaras ibn al-Katabas pasiųlė Abu Bakrą, Mahometo artimą draugą ir bendradarbį. Kitiems pritarus Abu Bakras tapo pirmuoju kalifu (išvertus – „įpėdiniu“) ir Islamo bendruomenės lyderiu.

Abu Bakro neatideliotina užduotis buvo atkeršyti už neseną pralaimėjimą Bizantijos (taip pat žinomai Rytų Romos Imperijos pavadinimu) pajėgoms, nors iškilo didesnė grėsmė: sužinojusios apie Mahometo mirtį arabų gentys pradėjo maištauti. Kai kurios gentys atsisakė mokėti Zakato mokestį naujam kalifui, kuomet kitos kėlė savo reikalavimus. Abu Bakras greit paskelbė joms karą ir numalšino sukilimą. Šis nutikimas vadinamas Ridos karais („Atskalūnų karai“).

Po Abu Bakro mirties 634 m. kalifu tapo Umaras, po jo Utmanas ibn al-Afanas ir dar vėliau – Ali ibn Abi Talibas. Šie keturi kalifai vadinami „khulafa rashidūn“ (Teisingai Valdę Kalifai). Jiems valdant Islamo valstybės teritorija smarkiai išsiplėtė. Dešimtmečiai karų tarp Bizantijos ir Persijos išsekino abi puses. Ne tik, kad nebuvo įvertinta išaugusi nauja galia ir arabų koviniai žirgai, bet ir vidinės kovos Bizantijoje atvėrė barbarams galimybę įsiveržti. Pasinaudodami šiom silpnybėm musulmonai užėmė Siriją ir Palestiną (634–640 m.), Egiptą (639–642 m.) ir į rytus: Iraką (641 m.), Armėniją ir Iraną (642 m.), Transoksianiją ir netgi kinų Turkestaną.

[taisyti] Koranas

Arabų kalbos hieroglifas, reiškiantis Alachą

Šventoji musulmonų knyga – Koranas.

Koranas musulmonams apibrėžia šešis tikėjimus:

tikėjimą Alachu (dievu);
tikėjimą Angelais;
tikėjimą pranašais;
tikėjimą knygomis (siųstomis Alacho);
tikėjimą Teismo Diena (Qiyamah);
tikėjimą al Kadru (al-Qadr), gėriu ir blogiu.

Musulmonų penkios pareigos (arkanai):

išpažinti tikėjimą;
melstis butinai 5(penkis) kartus per dieną;
duoti išmaldą;
pasninkauti (Ramadanas);
keliauti į Meką (gimtasis Mahometo miestas).

[taisyti] Atšakos

Palyginus su judaizmu ar krikščionybe, islamas jaunesnė religija, tačiau patyrusi jau ne vieną schizmą bei reformaciją. Labiausiai išplitusios dvi šio tikėjimo šakos – sunitų ir šiitų. Pastarieji vyrauja Irane, nemažos grupės gyvena Irake (ypač tarp kurdų, nors esama ir arabų), Azerbaidžane, Afganistane, šiitinės kilmės alavitų denominacija turi valstybinį statusą Sirijoje, kita šiitų pakraipa – zeiditai – vyrauja Jemene.

Daugumoje arabų šalių, Turkijoje, Vidurinėje Azijoje, Pakistane, Bangladeše, Indonezijoje ir Malaizijoje vyrauja sunitai. Šiitai labiau orientuoti į autoritetą, išpažįsta šventųjų (ypatingai – pranašo Ali) kultą.

Esama ir daugiau atšakų, nepritampančių nei prie šiitų, nei prie sunitų, pvz., – charidžitai, kaip ir šiitai suskilę į daugybę atšakų bei sektų. Islamo pagrindu kuriasi ir naujos, sinkretinės religijos: drūzai, ahmadija, JAV juodaodžių tarpe plinta Islamo nacija, tikinti greita apokaliptine savosios rasės pergale.

Kai kuriose šalyse populiari radikali islamo šaka – vahabizmas. Saudo Arabijoje, o taip pat ir Afganistane prie Talibano valdžios, tai – oficiali islamo forma. Kai kuriose šalyse ši forma uždrausta (pvz.: Rusijoje). Vahabistai siekia išgryninti tikėjimą, pagrindinė idėja – tvirtas tikėjimas vienu Dievu, religiją stengiamasi išpažinti tokią, kokia ji buvo pranašo Mahometo laikais. Taigi šioje šakoje atsisakoma bereikalingų ritualų, religinių švenčių. Taip pat neigiamas religijos modernėjimas, atsiradęs paskutiniais šimtmečiais. Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje negalima rodyti vaidybinių filmų, siejant su žmogiškų atvaizdų draudimu, taip pat, pavyzdžiui, mirties bausmės vykdomos viešai, nes taip būta ir pranašo laikais.