Natūrali atranka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Natūrali atranka (gamtinė atranka) yra procesas, kurio metu dėl ekologinių veiksnių poveikio keičiasi biologinės populiacijos individų su tam tikrais paveldimais bruožais (genotipu) dažnis dėl fenotipo įtakos išlikimui ir dauginimuisi. Tai yra vienas iš mechanizmų, skatinančių biologinių rūšių evoliuciją. Natūraliosios atrankos dėka organizmų populiacijos prisitaiko prie aplinkos. Atskiro individo gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos per modifikacinį ar ontogenezinį kintamumą yra ankstesnio prisitaikymo per natūralią atranką rezultatas.

Natūraliosios atrankos sąvoką ir teoriją 1858 m. pasiūlė Čalzas Darvinas (Charles Robert Darwin) ir Alfred Russel Wallace, nors mažiau tikslios formuluotės buvo naudojamos ir ankstesnių tyrinėtojų. Natūralioji atranka tebėra viena iš kertinių sąvokų moderniojoje evoliucijos teorijoje.

Natūraliąją atranką galima skirstyti į dvi dalis:

• ekologinė atranka, kurią lemia to organizmo aplinka ir kuri nėra tiesiogiai susijusi su lytine konkurencija (pvz., maisto prieinamumas, gruobuonių buvimas ir pan.),
• lytinė atranka, kuri kyla iš konkurencijos dėl lytinių partnerių tarp tos pačios rūšies individų.

Ši skirtis yra prasminga dėl to, kad lytinės atrankos rezultatas gali atrodyti neadaptyvus žvelgiant tik iš ekologinės atrankos perspektyvos (tipiškas pavyzys yra povų uodegos, kurios yra labai „nepatogios“, tačiau vaidina reikšmingą vaidmenį lytinėje atrankoje).

Natūrali atranka skiriasi nuo dirbtinės atrankos (selekcijos), kurios metu naminių gyvūnų populiacijos keičiasi dėl žmogaus įsikišimo, tuo tarpu natūralios atrankos atveju poveikį daro „gamtinė aplinka“. Nepaisant to natūralios ir dirbtinės atrankos mechanizmas iš principo yra identiškas, dėl to Č. Darvinas rėmėsi pavyzdžiais iš dirbtinės atrankos, siekdamas parodyti kaip veikia natūrali atranka.

Pagal modernią natūralios atrankos teoriją sąlygos natūraliajai atrankai susidaro dėl genetinių skirtumų tarp individų, o genetiniai skirtumai atsiranda dėl atsitiktinių mutacijų.

Pagrindinis natūraliosios atrankos principas yra tai, kad gamtinės sąlygos („gamta“) lemia („atrenka“), kad individai, turintys tam tikrus bruožus, geriau išgyvena ir dauginasi. Tokių bruožų neturintys individai gali žūti iki dauginimosi pradžios ar daugintis prasčiau. Tol, kol aplinkos sąlygos išlieka tokios pačios ar panašios, individų su palankesniais bruožais populiacijoje daugėja, nes jie turi daugiau palikuonių ir perduoda jiems šiuos palankius bruožus. Tais atvejais, kai rūšis praranda arba perpildo savo ekologinę nišą dėl organizmų skaičiaus didėjimo, palankūs išgyvenimui bruožai gali visiškai pasikeisti – šiuo atveju vyksta ekologinė atranka.

Tam tikro organizmo bruožo perdavimas iš kartos į kartą priklauso nuo aplinkos veiksnių, įskaitant plėšrūnus, maisto šaltinius, fizinės aplinkos ir kt. Kai vienos rūšies organizmai atskiriami vieni nuo kitų, pvz., geografiškai, jie patenka į skirtingą fizinę aplinką ir vystosi skirtingomis kryptimis. Po ilgo laiko tarpo dviejų tos pačios rūšies organizmų bruožai vystysis tokiomis kryptimis, kad po kurio laiko jie nebegalės tarpusavyje kryžmintis (reprodukcinė izoliacija) ir tuo metu šias grupes jau galėsime laikyti skirtingomis rūšimis. Tokiu būdu rūšys kartais skyla į kelias rūšis, o ne pasikeičia nauja rūšies forma (iš to Č. Darvinas darė išvadą, kad visos dabartinės rūšys kilusios iš bendro protėvio).