Nikolajus Kuzietis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Nikolajus Kuzietis

Nikolajus Kuzietis (Nicolaus von Cues, Nicolai de Cusa, tikroji pavardė – Krebsas;1401-1464 m. rugpjūčio 11 d.) kardinolas, filosofas, matematikas ir astronomas. Nikolajus Kuzietis gimė Kūze (Pietų Vokietija) žvejo ir vynuogių augintojo šeimoje. Dar vaikas būdamas, jis pabėgo iš namų. Prieglobstį susirado grafo Teodoriko fon Manderšeido rūmuose. Grafas išsiuntė jį mokytis į Olandiją. grįžęs į Vokietiją, Nikolajus studijavo Heidelbergo universitete, čia susipažino su nominalistinės viduramžių filosofų koncepcijomis. Vėliau studijavo bažnytinę teisę Paduvoje, garsėjusioje averoistinėmis tradicijomis. Čia Nikolajus pradėjo domėtis gamtos mokslais, matematika, medicina, astronomija. Gavęs kanonų teisės daktaro laipsnį, grįžo į tėvynę, toliau gilino teologijos žinias Kiolne. Įšventintas į dvasininkus, dirbo ganytojo darbą Koblence, tačiau netrukus gavo tarnybą popiežiaus kurijoje. Buvo nuvykęs į Konstantinopolį dalyvauti derybose dėl Rytų ir Vakarų bažnyčių susijungimo.

Konstantinopolyje jis įsigijo vertingų graikiškų rankraščių, susipažino su garsiais to meto neoplatonikais Jurgiu Gemistu Pletonu ir Besarionu Nikėjiečiu (1389/95-1472). Tai turėjo lemiama įtaka Nikolajaus Kuziečio pasaulėžiūros formavimuisi. Kaip tik po kelionės į Konstantinopolį pasirodė pirmieji jo filosofijos traktatai. 1448 m. jis gavo kardinolo titulą (suteikė popiežius Nikolas V), 1450 m. tapo Brikseno vyskupu ir kartu popiežiaus legatu Vokietijoje. 1458 m., paskirtas generaliniu vikaru, persikėlė į Romą. Nikolajus Kuzietis mirė Italijoje Todžio mieste.

[taisyti] Kūryba

Filosofiniai raštai sudaro palyginti nedidelę Nikolajaus Kuziečio gausaus kūrybinio palikimo dalį. Kur kas daugiau teologinių raštų, pamokslų rinkinių, matematikos traktatų. Iš filosofinės jo kūrybos reikšmingiausias yra trijų knygų traktatas „Apie mokytą nežinojimą“ („De docta ignorantia“, 1440 m.), kuriame išdėstytos pagrindinės Nikolajaus Kuziečio idėjos – apie visų gamtos reiškinių tarpusavio ryšį, apie žmogų kaip mikrokosmosą. Iš kitų reikšmingesnių jo filosofinių veikalų paminėtini tokie: traktatas „Apie prielaidas“ („De coniecturis“, 1440 m.), kuriame gvildenamos pažinimo, žmogaus ryšio su absoliutu problemos; keturi nedideli traktatai apie absoliuto pažinimo galimybes – „Apie paslėptą dievą“ („De Deo abscondito“), „Apie dievo ieškojimą“ („De filiatione Dei“) ir „Apie šviesybių tėvo dovaną“ („De dato Patris luminum“), – parašyti 1442-1445 m.; traktatai „Apie tapsmą“ („De genesi“, 1447 m.),„Mokyto nežinojimo apologija“ („Apologia doctae ignorantiae“, 1449 m.), keturių knygų ciklas „Nemokša“, kurį sudaro dvi dialogų „Apie išmintį“ knygos ir dialogai „Apie protą“ bei „Apie bandymus su svarstyklėmis“ („Idiota de Sapentia, de Mente, de staticis experiments“, 1450 m.), traktatas „Apie dievo regėjimą“ („De visione Dei“, 1453 m.), aiškinantis mistinį dievo pažinimą, „Apie būtį kaip galimybę“ („De possest“, 1460 m.), dviejų knygų traktatas „Apie rutulio žaismą“ („De lubo globi“, 1463 m.), kuriame išdėstyta atomistinė teorija, „Kompendiumas“ („Compendiom“, 1463 m.), „Apie išminties vaikymąsi“ („De venatione sapientiae“, 1463 m.), kur pateikta visos Nikolajaus Kuziečio filosofijos santrauka, ir paskutinis filosofinis jo veikalas „Apie teorijos viršūnę“ („De apice theoriae“, 1464 m.).