Niufaundlandas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Niufaundlandas (pranc. Terre-Neuve, angl. Newfoundland) – sala Atlanto vandenyne, prie rytinių Kanados krantų, įeina į Niufaundlando ir Labradoro provinciją. Vakaruose Belle Isle sąsiauriu atskirta nuo Labradoro pusiasalio, pietuose – Kaboto sąsiauriu atskirta nuo Keip Bretono pusiasalio. Plotas 111390 km². 514,4 tūkst. gyventojų (2006 m.). Didžiausias miestas – Sent Džonsas.
Sala vakaruose kalnuota. Aukštis iki 814 m (Lewis Hills k.). Kranto linija labai raižyta (ilgis 9656 km), gausu fjordų, užutėkių. Saloje daug pelkių, ežerų. Vyrauja spygliuočių miškai, šiaurėje – tundra. Yra 2 nacionaliniai parkai: Gros Morno ir Tera Novos. Gyventojai verčiasi žvejyba, miškininkyste.
Pirmieji Niufaundlando salos gyventojai buvo indėnai. Apie 1000 m. salą aplankė vikingai ir prekiavo su vietiniais gyventojais. Yra išlikusių norvegų gyvenviečių liekanų. 1497 m. čia atvyko pirmoji europiečių ekspedicija, vadovaujama Džono Kaboto. Vėliau prasidėjo anglų, airių ir prancūzų kolonizacija. 1949 m. prisijungė prie Kanados.
