Pakistano istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pakistano istorija yra laikotarpis nuo valstybės sukūrimo 1947 m. rugpjūčio 14 d. iki šių laikų.

[taisyti] Valstybės sukūrimas

Pakistano respubliką buvo sukurta iš dalies Indijos teritorijos. Kilus Antrajam pasauliniam karui, britai pareiškė, kad Indija turi kariauti jų pusėje. Už tai jie žadėjo visišką savivaldą po karo. Tačiau INK protestavo ir palaikė Gandžio taikią smurto nevartojimo liniją. Dėl to britai įkalino Gandį ir visą partijos vadovybę. Labiausiai nacionalistiškai nusiteikę induistai nepasitikėjo britų pažadais ir dalyvavo kare japonų pusėje, kad išlaisvintų Indiją. Du milijonai indų, daugiausia musulmonų ir sikų, kariavo su britais.

Britai ištesėjo savo pažadą, pasibaigus karui. Tam tikra prasme britų valdžia neleido įsiliepsnoti induistų ir musulmonų prieštaravimams. Musulmonai ėmė reikalauti savo atskiros valstybės – Pakistano (švariųjų žemė). Nepaisant Gandžio įkalbinėjimų dėl indų vienybės, INK 1947 m. turėjo nusileisti musulmonų reikalavimams.

[taisyti] Pakistano ir Indijos konfliktas

Dviejų valstybių – Pakistano ir Indijos – įsikūrimas prasidėjo nuo kruvinos tragedijos. Induistai ir musulmonai skerdė vienas kitą šimtais tūkstančių pasienio rajonuose. Apie dšimt milijonų žmonių perbėgo iš vienos šalies pusės įš kitą. Kilo karas dėl kalnuotojo Kašmyro pasienio rajono. Tačiau nei šis, nei vėliau vykęs karas neišsprendė konflikto dėl sienų. Indija išlaikė savo kontrolę rajone, kurio gyventojų daugumą sudarė musulmonai.

Nuo 1947 m. iki 1971 m. Pakistanas susidarė iš vakarinės ir rytinės dalies, tarp kurių buvo įsiterpusi Indija. 1971 m. Rytų Pakistanas, kuriam padėjo Indija, atsiplėšė nuo Vakarų Pakistano ir įkūrė nepriklausomą valstybę – Bangladešą.

Karai tarp Indijos ir Pakistano lėmė, kad abi valstybės laikėsi skirtingų pažiūrų užsienio politikoje. Indija užėmė vadovaujančias pozicijas tarp neprisijungusių valstybių JT. Indija gerai sutarė su Sovietų Sąjunga, o Pakistanas 1955 m. įėjo į JAV vadovaujamą karinę sąjungą. Po SSRS iširimo 1991 m., Pakistanas bandė artimiau bendradarbiauti su Afganistanu ir kitomis valstybėmis Centrinėje Azijoje ekonomikos ir užsienio politikos srityje.

[taisyti] Pakistanas nuo 1947 m.

Pakistanas įsikūrė kaip musulmoniška valstybė, ir, nors islamo religija buvo pogrindinė, šalis išgyveno prieštaravimus tarp atskirų gyventojų grupių ir rajonų. Šalį vienijantis lyderis Džina mirė 1948 m., ir tik po aštuonerių metų pakistaniečiai priėjo vieninga nuomonę dėl konstitucijos.

Dėl vidaus prieštaravimų 1958 m. įvyko karinis perversmas, kuris sustabdė konstitucijos galiojimą. Kariškiai rėmė stambiųjų žemvaldžių interesus. Jie nevykdė žemės ūkio reformų ir neapmokestino žemių. Beveik 40% biudžeto buvo išleidžiama ginklavimuisi prieš Indiją. Socialinių reformų stoka pastūmėjo šimtus tūkstančių ieškoti darbo Artimuosiuose Rytuose ir Europoje.

1970 m. laisvų rinkimų keliu į valdžią atėjo Alis Bhutas. Jis dėjosi neturtingųjų klasių išlaisvintoju ir žadėjo žemės ūkio reformą. Pats būdamas žemvaldys nepertvarkė iš esmės ekonomikos politikos. 1977 m. jį nušalino kitas karinis perversmas. Vėliau jį pakorė. 1988 m. po naujų laisvų rinkimų jo duktė Benazir Bhuto tapo ministre pirmininke. Ji buvo gavusi išsilavinimą Vakaruose, ir musulmonų dvasininkija į tai žiūrėjo kaip į įššūkį. 1989 m. jie pasiekė, kad Pakistanas būtų tvarkomas pagal šariatą – islamo įstatymą, o po metų Benazir Bhuto buvo priversta palikti postą. Naujajai valdžiai pirmą kartą pavyko apmokestinti žemvaldžius. 1993 m. Benazir Bhuto vėl tapo ministre pirmininke. Jai iššūkis buvo mestas dėl didelio gyventojų skaičiaus, nes ji Pakistane per 20 metų galėjo padvigubėti, taip pat dėl etninių prieštaravimų, kurie grėsė šalies vienybei, ir prekybininkų narkotikais, kurių įtaka visuomenėje labai išaugo.