Pareidolija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pareidolija (gr. para – klaidingas, eidolon – atvaizdas) yra terminas, apibūdinantis psichologinį fenomeną, kai atsitiktiniai stimulai (dažniausiai garsai ar vaizdai) priimami kaip atpažįstami. Tipiškas pavyzdys yra debesys, kuriuose visada galima įžiūrėti kažkokių atpažįstamų figūrų: veidus, gyvūnų kontūrus ir panašiai.
Terminą 1994 metais pirmą kartą panaudojo Steven Goldstein.
Vienas iš dažniausiai atsitiktiniuose deriniuose matomų vaizdų yra žmogaus veidas. Manoma todėl, kad žmogus iš prigimties turi savybę ieškoti ir atpažinti kitų veidus.[1]
Pareidolijos pasekmė yra ir tokie garsūs atvejai, kaip Marso sfinksas ir Marso kanalai, elektroninio balso fenomenas, šventujų veidų pasirodymai ant buitinių daiktų, pavyzdžiui, sumuštinio[2].
Roršacho teste pareidolijos fenomenas reiškiasi, kai tiriamasis stebi rašalo dėmes ir pasakoja, ką jose įžiūri. Teigiama, kad tai padeda suprasti jo psichinę būklę. Nors šis testas yra plačiai naudojamas, jo moksliškumas neaiškus. Kol kas nėra jokių tyrimų, empiriškai įrodžiusių testo efektyvumą.
Daug kanadiečių teigė, kad mato velnio veidą karalienės plaukuose 1954 metų dolerio paveiksliuke, padarytame iš jos nuotraukos. Nors banknotai iš apyvartos išimti nebuvo, kitame leidime paveiksliukas buvo pataisytas.
Vaiduoklių medžiotojai teigia klausydamiesi baltojo triukšmo gali girdėti vaiduoklių, mirusių žmonių balsus. Kitas paplitęs garso pareidolijos pasireiškimas yra įvairūs mitai, kad atbulai leidžiant muzikos ar kitus įrašus, juose girdima tam tikra informacija, tariamai tokiu būdu buvusi užkoduota (pavyzdžiui, Polas yra miręs mito atveju).
[taisyti] Nuorodos ir šaltiniai
- ↑ Sagan C., Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje V., 2001
- ↑ http://news.bbc.co.uk/2/hi/americas/4034787.stm
