Prūsija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Prūsija (prūsiškai Prūsa, vok. Preußen, lenk. Prusy), kelių istoriškai susijusių politinių darinių pavadinimas. Dabar šiuo terminu dažniausiai įvardijama Brandenburgo-Prūsijos valstybė, nuo XVII a. vidurio iki 1871 m. daugiausia karinėmis priemonėmis stipriai įtakojusi Vakarų ir Vidurio Rytų Europos politinę socialinę raidą. Kaip tik dėl šios įtakos daugumai Europos istorikų, politologų ir publicistų „Prūsijos“ vardas jau seniai yra virtęs kone „militaristinės valstybės“ sinonimu.

[taisyti] Senoji (baltiškoji) Prūsija

Senoji gentinė Prūsija (Prūsa) apėmė platų Baltijos pajūrio ruožą nuo vad. Pomerelijos, arba Kašubų (nuo XIV a. kašubų kraštas priklausė Teutonų ordino prūsiškajai šakai, todėl ilgainiui jam prigijo „Vakarų Prūsijos“ vardas) rytinės ribos (t.y. Vyslos žemupio) vakaruose iki Priegliaus ir Nemuno vandenskyros (t.y. pietinės skalvių krašto ribos) šiaurės rytuose. Dabartinė Rusijos Kaliningrado sritis apima 3 šiaurines senosios Prūsijos sritis (Sembą, Notangą ir Nadruvą) ir kai kurių kitų jos sričių pakraščius, o dabartiniai Lenkijos Mazury − tai buvusios prūsų žemės Galinda ir Sasnava.

X-XII a. Prūsiją kelis kartus nesėkmingai bandė užkariauti Lenkija ir XII a. nuo jos atskilusi Mazovija.

XIII a. dalis Prūsos priklausė LDK. Iš 1243 m. Prūsijos vyskupysčių ribų nustatymo akto matyti, kad tuo metu Lietuvai (kartu su Sūduva) priklausė ir visa Galinda. Kuršiams giminingų skalvių gyventą Nemuno žemupio sritį vakariniai lietuviai (senlietuviai) pradėjo kolonizuoti greičiausiai jau VII-VIII a., o Nadruva Lietuvos valdžion pateko apie 1243 m. (Nadruvos prijungimą prie LDK tikriausiai galima sieti su 1242-1249 m. prūsų sukilimu ir aktyviais Mindaugo veiksmais prieš Vokiečių ordiną Kurše 1244 m.).

1253 m. Mindaugas Teutonų ordinui užrašė visą Nadruvą, o 1259 m. – ir Skalvą.

Didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274 m.) prūsų sukilėliams talkino LDK kariuomenė (lietuvių, jotvingių, nadruvių ir galindų kariai).

Pretenzijas į Prūsiją, pasak istorinių šaltinių, yra reiškęs ir Vytautas: „Prūsa – taip pat mano tėvonija, ir aš reikalausiu jos iki Osos, nes ji yra mano tėvų palikimas“.

Maždaug nuo XV a. vidurio lietuvių kovų su kryžiuočiais metais ištuštėjusias senprūsių žemes ėmė apgyvendinti išeiviai iš Lietuvos (sulietuvėję pabėgėlių iš Prūsos palikuonys ir kt. lietuviai), ilgainiui sudarę daugumą senųjų Skalvos ir Nadruvos sričių gyventojų. Panaši Prūsos kolonizacija XV-XVI a. vyko ir iš Lenkijos pusės.

[taisyti] Prūsijos hercogystė

Brandenburgo-Prūsijos plėtra

Teutonų ordino didysis magistras Albrechtas Hohencolernas 1525 m. perėjo į liuteronybę, prūsiškosios ordino šakos vietoje įkūrė pasaulietinę Prūsijos hercogystę ir pasiskelbė pirmuoju jos hercogu.

Prūsijos hercogystė, kurioje dar gyveno ir lietuviams giminingų prūsų, apėmė sudėtingos konfigūracijos teritorijos ruožą nuo „Karališkosios“ (būsimos Vakarų) Prūsijos pietvakariuose iki Klaipėdos šiaurės rytuose; vakaruose į hercogystės teritoriją buvo giliai įsiterpęs Lenkijos jau nuo XV a. II pusės valdomos Varmijos (Varmės) vyskupystės „apendiksas“. Šiaurėje „hercogiškoji“ Prūsija (lot. Borussia) ribojosi su LDK Žemaičių seniūnija.

XX a. (1920-1945 m.) beveik visą buv. Prūsijos hercogystės teritoriją apėmė vad. Rytprūsiai.

1618 m. Prūsija asmeninės unijos ryšiais buvo sujungta su Brandenburgu, o 1701 m. ši konfederacinė valstybė virto Prūsijos karalyste.

[taisyti] Prūsijos valstybės Lietuvos provincija

Nuo Klaipėdos ir Labguvos šiaurės vakaruose iki Mozūrų ežerų ir Prūsijos–Lenkijos sienos pietryčiuose besidriekiančios Prūsijos hercogystės – Prūsijos karalystės žemės 1600-1846 m. sudarė vad. Lietuvos provinciją (departamentą).

[taisyti] Prūsijos karalystė

1701 m. įsteigta Prūsijos karalystė (oficialiai panaikinta 1918 m.) greitai tapo galingu tarptautinės politikos veiksniu, konsolidavusiu tuometinės Vokietijos imperijos šiaurinę dalį. Valdant Frydrichui Vilhelmui I, Prūsija virto griežtai organizuota militaristine absoliutine monarchija.

Vėliava	Herbas

1864 m. Prūsija nugali Daniją ir atima iš jos Šlėzvigą, Holšteiną bei Lauenburgą.
1866 m. Prūsija nugali Austriją ir sukuria Šiaurės Vokietijos Sąjungą.
1870-1871 m. Prancūzijos ir Prūsijos karą laimėjus Prūsijai, 1871 m. Prancūzija netenka Rytų Lotaringijos ir Elzaso. Tais pačiais metais Prūsijos karalystės dominuojamos Šiaurės Vokietijos Sąjungos pagrindu sukuriama Vokietijos imperija (nacių valdymo laikotarpiu ši imperija pusiau oficialiai vadinta „Antruoju reichu“, o liet. raštijoje ji pavadinama ir „kaizerine Vokietija“). Buv. Prūsijos karalystė suvienytoje Vokietijoje iki pat 1945 m. turėjo tam tikrą autonominį statusą.