Robertas Openheimeris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

J. Robertas Openheimeris

Gimė	Mirė
1904 balandžio 22 d.	1967 vasario 18 d.
Niujorkas, JAV	Prinstonas, JAV

J. Robertas Openheimeris (Julius Robert Oppenheimer) 1904 m. balandžio 22 d. – 1967 m. vasario 18 d.) – amerikiečių fizikas. Dirbo kvantinės mechanikos, atomo branduolio, izotopų skilimo ir neutroninių žvaigždžių tyrimo srityse. 1942 m. – 1946 m. vadovavo atominės bombos kūrimo programoje „Manheteno projektas“. 1946 m. – 1952 m. JAV atominės energijos komisijos (Atomic Energy Commission) generalinio konsultacinio komiteto (General Advisory Committee) pirmininkas. 1947 m. – 1966 m. Prinstono (Naujasis Džersis) fundamentaliųjų tyrimų instituto (Institute for Advanced Study) direktorius. Pasisakė prieš vandenilinės bombos kūrimą ir bandymus.

[taisyti] Vaikystė

Julius Robertas Openheimeris gimė 1904 m. balandžio 22 d. Niujorke komersantų šeimoje. 1921 m. baigia mokyklą su pagyrimu, bet keliaudamas po Europą suserga dizenterija ir liga neleidžia rudenį įstoti į universitetą. Tėvas pasamdo privatų mokytoją ir išsiunčia Robertą į vakarus, kad atgautų sveikatą ir pasiruoštų studijoms.

[taisyti] Studijų metai

1922 m – 1925 m. studijuoja Harvardo (Harvard) universitete, kursą baigia per tris metus. Paskutinį semestrą jis kreipėsi su prašymu pas Ernestą Rezerfordą (Ernest Rutherford) aspirantūrai. Tais pačiais metais atvyksta į Kembridžo (Cambridge) universitetą ir dirba įžymiojoje Kavendišo laboratorijoje (Cavendish Laboratory)^[1], kuriai vadovauja E. Rezerfordas. Čia jis sėkmingai užsiima teorine fizika. Kembridže R. Openheimeris susipažįsta su įžymiais to meto mokslininkais-fizikais M. Bornu (Max Born), P. Diraku (Paul Dirac) ir N. Boru (Niels Bohr). Kviečiamas M. Borno iš Getingeno (Göttingen) universiteto^[2], R. Openheimeris 1926 m. iš Anglijos persikelia į Vokietiją. Jis klausosi paskaitų pas pasaulinio garso fizikus E. Šriodingerį (Erwin Rudolf Josef Alexander Schrödinger), V. Heisenbergą (Werner Heisenberg), Dž. Franką (James Franck) ir dirba kartu su jais kvantinės mechanikos srityje. 1927 m. apsigina daktaro disertaciją. Sukuria laisvųjų elektronų sąveikos su atomu teoriją, dirbdamas su M. Bornu sukuria dviatomės molekulės struktūros teoriją ir Borno-Openheimerio aproksimaciją^[3]. 1929 m. R. Openheimeris baigia Olandijos Leideno (Leiden) universiteto kursus bei aukštąją technikos mokyklą Ciūriche ir grįžta į gimtinę.

[taisyti] Mokslinių darbų metai

Jaunu talentingu mokslininku-fiziku iš karto domėsi daugelis JAV universitetų. Sušlubavus sveikatai ir baiminantis tuberkuliozės, gydytojai rekomenduoja jam pagyventi švelnaus klimato zonoje JAV vakaruose. R. Openheimeris apsigyvena rančoje į rytus nuo nedidelio Los Alamoso miestelio (Naujosios Meksikos valstija), kuriame paskui, jo dėka, įsikurs slaptoji „Manheteno projekto“ laboratorija. R. Openheimeris vienu metu užima docento pareigas Kalifornijos technologijos institute Pasadenoje (California Institute of Technology)^[4] ir Kalifornijos universitete (University of California)^[5] Berklyje (nuo 1936 m. profesorius). Čia jis mokosi sanskrito kalbos, jam tai buvo aštuntoji kalba, kuria galėjo susikalbėti. 1930 m. nuspėja pozitrono egzistavimą (postuluotas P. Dirako 1926 m.), 1938 m. sudaro pirminį neuroninės žvaigždės modelio apskaičiavimą, o po metų nuspėja ir juodųjų skylių egzistavimą. Betarpiškas bendravimas su žymiais to meto fizikais palieka žymę R. Openheimeris biografijoje. Dirbdamas kvantinės mechanikos srityje, mokslininkas tyrinėja naujas medžiagų savybes bei spinduliavimą, sukuria šviesos spektro komponentų spinduliavimo intensyvumo pasiskirstymo skaičiavimo metodą. Vėliau jo mokslo tyrimai persikelia į atomo branduolio fizikos sritį. Kai 1939 m. atrastas urano dalijimasis, jis pradeda dirbti ir šioje srityje. Nuo 1941 m. rudens dalyvauja JAV Mokslų akademijos specialiosios komisijos, kuri nagrinėja atominės energijos panaudojimo galimybes karo tikslams, darbe. Tuo pačiu metu vadovauja fizikų-teoretikų grupei, dirbančiai atominės bombos kūrime. R. Openheimeriui priklauso idėja suburti visus JAV fizikus, dirbančius atominės bombos srityje, į vieningą mokslinį centrą Los Alamose^[6]. O kai šiai idėjai pritaria ir valdžia, vadovauti šiam centrui pavedama būtent jam. 1945 m. liepos 16 d. pirmą kartą istorijoje išbandoma atominė bomba, o netrukus R. Openheimeriui kartu su kitais karo komisijos nariais tenka išrinkti atominio bombardavimo objektus. Ir nors daugelis kolegų iš Los Alamoso laboratorijos pasisako prieš barbariškus atominius bombardavimus, kurie jau nebėra būtini, nes Japonijos kapituliacija jau aiški, R.Openheimeris neprisijungia prie jų. 1945 m. spalį jis palieka Los Alamoso laboratorijos direktoriaus postą, grįžta į Kaliforniją, bet likimas jį dar ilgam susieja su atominiu ginklu. 1946 m. jis tampa JAV atominės energijos komisijos generalinio konsultacinio komiteto pirmininku, įgaliotų politikų bei generolų patarėju, o po metų ir Prinstono fundamentaliųjų tyrimų instituto direktoriumi. Jis dalyvauja kuriant tarptautinį atominės energijos kontrolės projektą, kurio tikrasis tikslas buvo ne uždrausti ir sunaikinti atominį ginklą, sustabdyti jo gamybą ir atstatyti laisvą mokslinės informacijos keitimąsi, bet JAV tapimas vienvalde lydere branduolinės fizikos srityje. R. Openheimeriui tenka vartyti ir vandenilinės bombos projektus, tačiau jis faktiškai pasisakė prieš naujo masinio ginklo kūrimą. Bet 1950 m. sausio 31 d. prezidentas H. Trumenas (Harry Truman) pasirašo vandenilinės bombos sukūrimo įsakymą, 1952 m. lapkričio 1 d. ji ir išbandoma. Pentagono strategai džiūgauja, bet neilgam. 1953 m. rugpjūtį TSRS atlieka, vieną iš vandenilinės bombos atmainų, bandymą.

[taisyti] „Openheimerio byla“

JAV atominės energetikos komiteto mokslininkai pateikia ataskaitą prezidentui D. Eizenhaueriui (Dwight David Eisenhower), kad TSRS atliktas vandenilinės bombos bandymas yra žymiai aukštesnio techninio lygio ir lenkia JAV toje srityje. Visą mėnesį Baltuosiuose rūmuose viešpatauja pasimetimo nuotaikos ir būtent dėl to pradedama išpūsta kampanija prieš R. Openheimerį. Jį bando apkaltinti antiamerikietiškomis pažiūromis, komunizmu ir kitomis nuodėmėmis. Ne diplomatiniuose sluoksniuose atvirai kaltina šnipinėjimu. Amerikos valdžiai jis tampa neparankus ir 1953 m. gruodžio 21 d. supažindinamas su oficialiais kaltinimais. Pasirodo, kad visą laiką jis buvo sekamas karinės žvalgybos, nes buvo žinomos jo simpatijos kairiesiems ir ryšiai su JAV komunistų partija. Jo jaunesnysis brolis Frankas su žmona vienu metu net buvo komunistų partijos nariai. R. Openheimerio žmona Katerina anksčiau buvo ištekėjusi už komunisto, kuris žuvo Ispanijos pilietiniame kare. Hitlerinės Vokietijos nusikaltimai labai sukrėtė R. Openheimerį ir norėdamas įnešti savo indėlį prieš fašizmą, jis aktyviai dalyvavo keliose antifašistinėse organizacijose ir parašė net keletą propagandinių brošiūrų. Bet tai buvo trys metai prieš tai, kai jis buvo paskirtas Los Alamono laboratorijos vadovu. Prieš pradėdamas atominio ginklo kūrimo darbus jis užpildė labai smulkią anketą, kur išvardijo visus savo ryšius su kairiaisiais, kas galėjo dominti saugumą ir karinę žvalgybą. Specialiai tam sudaryta atominės energetikos komisija 1954 m. balandžio 12 d. pradeda ypatingą „Openheimerio bylos“ tyrimą. Komisijos tikslas yra įrodyti mokslininko R. Openheimerio nelojalumą ir pilietinį nepatikimumą ir kaltinti ne tuo, ką jis padarė, o ką galvojo, jautė, žinojo ir kad nepalaikė vandenilinės bombos kūrimo. Nepaskutinį vaidmenį suvaidina ir bendradarbis iš Los Alamoso laboratorijos, fizikas E. Teleris (Edward Teller), liudijantis prieš savo kolegą. E. Telerio ir R. Openheimerio konfliktas prasidėjo dar Los Alamose, jo priežastimi buvo skirtingi požiūriai į atominio ginklo rolę pasaulio raidai. Kai TSRS sukūrė savo atominę bombą, E. Teleris atėjo pas R. Openheimerį su pasiūlymu tuoj pat pradėti vandenilinės bombos gamybą, bet vedančiųjų mokslininkų grupė kartu su R. Openheimeriu pasisakė prieš, net siūlė visiškai nutraukti darbus. Jis buvo prieš, užtai jį pasodino į teisiamųjų suolą. Galiausiai, mokslininką nušalina nuo slaptų duomenų atominių tyrimų srityje, kas tolygu mokslinės veiklos apribojimui. Iš 24 mokslininkų tik 5 palaiko kaltintojus. Po keturias savaites trukusio proceso nusprendžiama, kad R. Openheimerio kandidatūra nepageidautina jokiuose postuose, susijusiuose su karinėmis paslaptimis ir jo sutartis su JAV atominės energetikos komitetu nutraukiama. Procesas iššaukia neramumus ir protestus mokslininkų tarpe. Daugelis pasisako prieš senatorių J. Makartį (Joseph McCarthy) ir prieš jo „komunizmo šmėklų“ medžioklę. Amerikos mokslininkų federacija pareiškia protestą JAV vyriausybei, o Prinstono fundamentaliųjų tyrimų instituto administracija vienbalsiai vėl patvirtina R. Openheimerį instituto direktoriaus pareigoms. Profesoriaus Li DuBridžo (Lee Alvin DuBridge) pastangomis sukuriamas komitetas R. Openheimeriui ginti. Procesas parodo, kaip yra pavojinga mokslui, demokratijai ir progresui „Makartizmas“^[7] (McCarthyism). Tik 1963 m. komisija peržiūri 1954 m. nuosprendį, paskiria R. Openheimeriui kasmetinę Enriko Fermi vardo premiją(50 tūkstančius dolerių ir aukso medalį) (Enrico Fermi Award^[8]) už „ypatingą indėlį atominės energijos valdymo ir tyrimo darbuose“. Kai 1967 m. R. Openheimeris miršta, Amerikos spauda vėl šlovina jį kaip įžymų mokslininką ir kaip „atominės bombos tėvą“. Niekas neprisimena, kad visai neseniai jis buvo kaltinamas nacionalinių interesų išdavyste ir jį mėgino paversti šnipu.

[taisyti] Senatvė, mirtis ir palikimas

Šv. Jono sala, Openheimerio pliažas (Mergelių salos)

1957 m. R. Openheimeris nusiperka namą Mergelių salose (Virgin Islands) ir čia ilsisi bei plaukioja jachta. 1966 m. palieka Prinstono fundamentaliųjų tyrimų instituto direktoriaus pareigas. R. Openheimeris miršta nuo gerklės vėžio 1967 m. vasario 18 d. Prinstone. Jo pelenai išbarstyti virš Mergelių salų.