Tomas Moras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Hans Holbein the Younger Sero Tomo Moro portretas (1527).

Seras Tomas Moras (sir Thomas More), (1478 vasario 7 – 1535 birželio 6) dar kitaip Šventasis Tomas Moras, anglų advokatas, rašytojas, humanistas, politikas, žodžio „Utopija“ autorius, Katalikų bažnyčios šventasis. Lordas Kancleris nuo 1529 iki 1532.

Informacija šiame straipsnyje nėra sutvarkyta.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Anglų humanistas, valstybės veikėjas, rašytojas ir filosofas, utopinio socializmo pradininkas Tomas Moras (More) gimė Londone karališkojo teisėjo šeimoje. Mokytis pradėjo vienoje iš geriausių pradinių Londono mokyklų – šv. Antonijaus ligoninės gramatikos mokykloje, kurioje daugiau kaip penkerius metus mokėsi lotynų kalbos. Po to, pagal paplitusį to meto anglų paprotį (vaikas, sulaukęs 12-14 metų, būdavo atiduodamas į kilmingą šeimą tarnauti pažu), tėvas įtaisė sūnų į Kenterberio arkivyskupo (vėliau kardinolo) Džono Mortono rūmus Lamberte. Pastebėjęs nepaprastus savo auklėtinio gabumus kalboms ir literatūrai, arkivyskupas patarė jo tėvui leisti sūnų į Oksfordo universiteto Kenterberio koledžą. Čia T.Moras beveik dvejus metus (1492-1494) tradicinius trivium dalykus – gramatiką, retoriką ir logiką. Universitete jis suartėjo su savo mokytojais, žymiais humanistais Viljamu Grocinu, Tomu Linakru ir Džonu Koletu, su kuriais palaikė ryšį ir Erazmas Roterdamietis, vėliau tapęs vienu iš mylimiausių T.Moro draugų. Tėvo reikalavimu nutraukęs studijas universitete, T.Moras grįžo į Londoną studijuoti teisės. Paskatintas Oksfordo humanistų, jis kartu uoliai mokėsi graikų kalbą, gilinosi į antikos autorių kūrybą. Ypač didelę įtaką jo pasaulėžiūrai padarė Platonas, Lukianas, Augustinas, Dž. Piko dela Mirandola bei pažintis su Erazmu Roterdamiečiu, 1499 m. atvykusiu į Londoną. Dėl nepaprastų gabumų teisei T.Moras 1496 m. Buvo priimtas į vieną iš keturių aukščiausio lygio Londono teisės mokyklų, kurią baigęs 1502 m. pradėjo dirbti advokatu. Kaip nepaprastai teisingas ir sąžiningas advokatas, T.Moras greitai išpopuliarėjo ir 1504 m. buvo išrinktas parlamento nariu, tačiau, pasisakęs prieš karaliaus Henriko VII finansines pretenzijas, užsitraukė valdovo nemalonę ir pasitraukė iš politinės veiklos, bet neilgam. Įžengus į sostą Henrikui VIII, T.Moras buvo išrinktas vienos Londono srities teisėju, vėliau – Londono miesto šerifo padėjėju, dalyvavo diplomatinėse kelionėse po įvairius Europos kraštus. Pagarsėjęs kaip rašytojas ir įžvalgus diplomatas, jis atkreipė į save karaliaus dėmesį. 1518 m. T.Moras buvo išrinktas karališkosios tarybos nariu, 1525m. – Lankasterio grafystės, o 1529 m. Henrikas VIII skyrybų su Jekaterina ir naujos santuokos su Ana Bolein pretekstu perėjo į Reformacijos pusę, T.Moras, būdamas ištikimas katalikų bažnyčios šalininkas, pasitraukė iš kanclerio posto. Kadangi popiežius netvirtino naujos karaliaus santuokos, Henrikas VIII pasiskelbė anglų bažnyčios galva ir pateikė parlamentui patvirtinti ,,Aktą dėl paveldėjimo“, kuris turėjo ne tik įteisinti naują santuoką ir ryšių su popiežiumi nutraukimą, bet ir reikalavo, kad visi pavaldiniai šio dokumento pagrindu prisiektų karaliui. Kai 1534 m. minėtas aktas buvo parlamento patvirtintas, T.Moras, kaip buvęs pavaldinys ir įtakingas asmuo, taip pat buvo verčiamas prisiekti karaliui. Tačiau jis atsisakė paklusti ir už tai buvo apkaltintas valstybės išdavimu ir įkalintas Tauerio kalėjime. Iš pradžių sąlygos kalėjime buvo pakenčiamos, čia jis galėjo dirbti kūrybinį darbą, tačiau po pusmečio, nepavykus pakeisti jo nusistatymo, prasidėjo kankinantys tardymai, ir po 15-os kalinimo mėnesių jam buvo paskelbtas žiaurus mirties nuosprendis: valkioti gyvą po miestą, paskui pakarti taip, kad visiškai nusikamuotų, tuomet leisgyviam nupjauti lyties organus, prarėžti pilvą, išplėšti vidurius ir juos sudeginti; po to nukirsti galvą, išstatyti ją ant Londono tilto, o kūną sukapoti į keturias dalis ir kiekviena dalį atskirai pakabinti ant miesto vartų. Tačiau paskutiniu momentu prieš nuosprendžio vykdymą karalius „pasigailėjo“ ir pakeitė bausmę, pasitenkindamas galvos nukirtimu. 1886 m. katalikų bažnyčia T.Morą paskelbė palaimintuoju, o 1935 m. kanonizavo.

Kūrybinė T.Moro veikla paprastai skirstoma į du periodus: humanistinį (1500-1520) ir teologinį (1520-1535). Reikšmingiausias humanistinio periodo kūrinys, visiems laikams įrašęs T.Moro vardą į pasaulio politinės minties, kultūros ir literatūros istoriją, yra utopinis romanas „Aukso knyga, tokia pat naudinga, kaip ir įdomi, apie geriausią valstybės santvarką ir apie naująją Utopijos salą“, sutrumpintai vadinamas „Utopija“. Be to, T.Moras sukūrė daugiau kaip pustrečio šimto poezijos kūrinių (eilėraščių, epigramų, poemą karaliaus Henriko VIII vainikavimo proga) lotynų kalba ir nebaigtą prozos veikalą „Karaliaus Ričardo III istorija“. Didelis ir epistolinis jo palikimas – tai daugiausia laiškai iš susirašinėjimo su Renesanso epochos humanistais. Antruoju kūrybos periodu, pradėjęs polemiką su reformatais, T.Moras parašė nemaža darbų religijos klausimais. Tai apmąstymų traktatas „Keturi kasdieniai dalykai“, „Atsakymas Liuteriui“, „Dialogas apie erezijas ir religinius nesusipratimus“, pamfletas „Sielų malda“, nukreiptas prieš anglų reformatą Simoną Fišą, traktatas prieš reformatą Viljamą Tindelį „Tindelio atsakymo paneigimas“, arba „Dialogas apie Tindelį“, „Apologija“, „Dialogas apie paguodą negandose“, kurį sudaro dramatiški egzistenciniai samprotavimai.

Žymiausi Tomo Moro darbai: