Trilobitai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Trilobita | ||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Trilobitas (Asaphiscus wheeleri), kambro periodas |
||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||
|
Trilobitai (Trilobita) – išnykę nariuotakojai, turintys ypatingą reikšmę tyrinėjant paleozojaus fauną, o taip pat atliekant įvairius geologinius bei paleontologinius tyrimus. Trilobitai atsirado kambro periode ir plačiai išplito, egzistavo per visą paleozojų kol palaipsniui visiškai išnyko. Paskutiniai trilobitai išnyko permo periodo pabaigoje, po masinio gyvūnų išnykimo. Trilobitai geriausiai žinoma fosilijų grupė po dinozaurų. Pasaulyje atrasta daugiau kaip 15000 trilobitų rūšių, todėl manoma kad tai geriausiai išlikusi fosilijų klasė.
Mokslui žinomi devyni, gal būt dešimt trilobitų būrių:
- Agnostida
- Asaphida
- Corynexochida
- Harpetida
- Lichida
- Phacopida
- Proetida
- Ptychopariida
- Redlichiida
- Nektaspida (neaiškus būrys)
[taisyti] Sandara
Trilobitų kūnas yra padalintas į tris pagrindines dalis: cephalon (galvą), sudarytą iš dviejų priešburninių ir keturių poburninių segmentų, kurie visiškai sujungti vienas su kitu; krūtinės ląstą su laisvai besilankstančiais segmentais ir pygidium (uodegą), su paskutiniais keletu segmentų, sujungtų galine plokštele. Labiausiai primityvių pygidium yra gana rudimentinis organas. Krūtinė pakankamai lanksti – trilobitų fosilijos dažnai randamos susisukusios taip, kaip šiuolaikiniai vėdarėliai susisuka besigindami.
Trilobitai turėjo vieną porą antenų ir nediferencijuotas galūnes. Kiekvienos vaikščiojamosios kojos buvo šešių segmentų, analogiškai kitiems ankstyviesiems nariuotakojams. Pirmas kūno segmentas taip pat turėjo vėduoklines žiaunas, kurios buvo naudojamos kvėpavimui ir judėjimui. Galūnės buvo uždengtos šoniniais išsikišimais, pavadintais krūtinplėvės skiltimis, besitęsiančiomis nuo centrinės krūtinės ašies. Priešingai nuo daugumos nuomonės, būtent šis išilginis trilobitų padalijimas į dešininę ir kairinę krūtinės skiltis bei centrinę jos dalį ir davė jiems vardą (reiškiatį trisklitis), o ne kūno padalijimas į cephalon (galvą), krūtinės ląstą ir pygidium (uodegą).
Nepaisant to, kad jie buvo apsaugoti šarvu tik iš viršaus, jie vis tiek turėjo gana sunkų egzoskeletą. Išsineriant, egzoskeletas skildavo į dvi dalis tarp galvos ir krūtinės, būtent todėl daugumai trilobitų fosilijų trūksta tai vienos, tai kitos iš šių kūno dalių. Dauguma jų fosilijų greičiau ir yra jų nėriniai nei patys mirę gyvūnai. Dauguma trilobitų grupių turėjo dvi veido siūles ant skruostų, kurios lengvino nėrimąsi. Taip pat ten paprastai buvo ir pusmėnulio formos sudėtinės akys, kurios tarp kai kurių rūšių buvo stebinančiai išsivysčiusios. Iš tiesų, trilobitai yra pirmieji gyvūnai, kuriuose išsivystė tikrosios akys prieš maždaug 543 milijonus metų.
Kai kurie trilobitai, pavyzdžiui, iš Lichida būrio, evoliucionavo į sudėtingas, dygliuotas formas. Įspūdingai dygliuotų formų buvo rasta Kanadoje, vakarų Rusijoje ir Maroke. Tai tikriausiai buvo apsauginė priemonė nuo evoliucionuojančių žuvų.
New Scientist (2005 gegužės) žurnale taip pat buvo paminėta, kad kai kurie trilobitai turėjo ragus, panašius į šiuolaikinių vabalų, kuriuos galėjo naudoti kovose dėl patelės. Tada tai būtų vieni pirmųjų tokio elgesio pavyzdžių.
Trilobitai buvo nuo 1 mm iki 72 cm ilgio, tipinis ilgis buvo nuo 2 cm iki 7 cm. Didžiausias trilobitas, Isotelus rex, rastas 1998 metais kanadiečių mokslininkų Hudsono įlankoje.
