Vėmimas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vėmimas (lot. vomitus) – skrandžio motorikos sutrikimas, kai pro burną pasišalina skrandžio, o kartais ir žarnų turinys. Tai sudėtingas refleksas, kurio metu dirginami vėmimo zonų receptoriai. Kartais vemti pradedama nuo stipraus susijaudinimo, pamačius, užuodus organizmui nepriimtino maisto, išvydus vėmalus, kraują. Vemiant giliai įkvepiama, nusileidžia antgerklis ir pakyla gerklos – tai apsaugo kvėpavimo takus nuo vėmalų patekimo.
Vėmimas dažnai turi apsauginę reikšmę, nes šitaip pašalinamas sugedęs maistas, toksinės medžiagos ir kt. Tačiau ilgai trunkantis ir gausus vėmimas šalina vandenį, chloridus ir vandenilio jonus iš organizmo. Atsiranda dehidratacija, todėl gali ištikti koma ir traukuliai. Dažnas vėmimas sekina organizmą, trikdo kraujotaką.
