Vaisgamta
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vaisgamta (Vaižgantas, Vaizgantis, Waisgantas, Waitzganthas, Waizgantos) – archainė lietuvių linų ir kanapių dievaitė, skatinusi augalijos augimą ir klestėjimą, vaisingumo dievybė.
Nuėmus nuo laukų derlių, trečioji ilgių šventės, švenčiamos spalio mėnesio pabaigoje, diena buvo paskirta deivei Vaisgamtai, kurią garbino merginos, tikėjusios turėti gerų linų ir kanapių. Apeigų metu pati aukščiausia mergina, pripylusi į sterblę paplotėlių, stovėdama viena koja ant kėdės, aukštai iškeltoje kairėje rankoje laikė plačią liepos ar guobos karną, o dešinėje rankoje turėjo alaus ąsotį ir kalbėjo: „Vaisgamtos dievaite, augink mani linus teip ilgies, ik mani, nie duok mumis nogus eithi“. Paskui išgerdavo iš ąsočio, vėl jį pripildavo ir išliedavo ant žemės dievybėms, paplotėlius taip pat išmesdavo, kad dievukai, esantys kartu su Vaisgamta, galėtų pavalgyti. Jeigu, tai padariusi, ji tvirtai stovėdavo, visi patikėdavo, kad kitais metais bus puikus linų derlius, o jeigu nugriūdavo ir kita koja atsispirdavo, derliumi būdavo abejojama. Pagerbdami Vaisgamtą, žmonės aukojo ėriuką arba gaidį ir atlikdavo jai skirtas apeigas.
Nuo žilos senovės tik moterys buvo linų pluošto rankiotojos, vėliau linų augintojos, jų pluošto apdirbėjos – verpėjos, audėjos, audeklų balintojos, drabužių gamintojos. Todėl Pranė Dundulienė mano, kad Vaisgamta galėjusi būti tik moteriška dievybė, o ne vyras. Patriarchato laikais jai priskirti vyriškumo bruožai ir net visiškai suvyriškinta.
Istoriografijoje Vaisgamta virto Vaižgantu, nes ją aprašinėję krikščionių dvasininkai savo religijoje neturėjo moteriškųjų dievybių pavyzdžių. Tačiau net ir tada jai skirtas apeigas archainiu papročiu atlikdavo moterys.
J. Lasickis mini dievą Vaizganthos, kurį garbino merginos. M. Pretorijus vardą Vaisgamtis aiškina kilus iš žodžių junginio „vaisius gauti“. Anot Pretorijaus, tai buvo vaisingumo dievybė, jai žmonės aukoję ėriuką arba gaidį. Simonas Daukantas šią dievybę vadina Vaisgamta.
- Šaltinis: Pranė Dundulienė, „Senovės lietuvių mitologija ir religija“.
